Tiesiant vamzdyną atkasti penki senoviniai šuliniai: vienas jų mena geležies amžių

Sekite TechNaujienos Google

Modernių vamzdynų įrengimo darbai Anglijoje atskleidė netikėtą priešistorinės kasdienybės fragmentą. Hampšyro grafystėje archeologai aptiko penkis senovinius medinius šulinius, kurių seniausias buvo pastatytas geležies amžiuje. Drėgname grunte išlikusios medinės konstrukcijos suteikė retą galimybę pamatyti, kaip žmonės prieš daugiau nei du tūkstančius metų tvarkė vandens tiekimą.

Apie atradimą lapkričio 5 dieną pranešė Londono universiteto koledžas (UCL). Kasinėjimus atliko prie jo Archeologijos instituto veikianti komanda „Archaeology South-East“. Tyrėjai nustatė, kad mediniai šuliniai buvo įrengti prie natūralaus šaltinio, o ta pati vandens vieta naudojama ilgą laikotarpį.

Vieno šulinio mediena datuota radioaktyviosios anglies metodu. Rezultatas rodo, kad konstrukcija greičiausiai pastatyta maždaug 719–396 metais prieš mūsų erą. Tai ankstyvojo geležies amžiaus laikotarpis, kai Britanijos bendruomenės dar neturėjo vėlesnės romėnų infrastruktūros, tačiau mokėjo įrengti ilgalaikius medinius vandens paėmimo statinius.

Kodėl po žeme išliko medinės konstrukcijos?

Mediena archeologinėse vietovėse dažnai suyra, todėl radiniai iš geležies amžiaus įprastai apsiriboja akmenimis, metalu, keramika arba medienos paliktais atspaudais. Šiuo atveju aplink natūralų šaltinį susidarė vandens prisotintos, deguonies stokojančios sąlygos, kurios sulėtino mikroorganizmų veiklą ir medienos irimą.

Naujausi straipsniai

5 min. skaitymo • prieš 2 val

160 dienų Marso sąlygomis: mokslininkai užaugino mikrobus, kurie ne tik išgyveno, bet ir dauginosi

4 min. skaitymo • prieš 2 val

2 800 metų senumo skitų kape Sibire aptikti netikėti pėdsakai: ką iš tiesų vartojo senovės žmonės?

4 min. skaitymo • prieš 2 val

Stounhendžo paslaptis gilėja: mokslininkai nerado 6 tonų akmens kilmės ten, kur jos tikėjosi

Visi naujausi straipsniai →

Kasimo darbų vadovė Rachael Geoghegan pabrėžė, kad taip gerai išlikę to laikotarpio mediniai statiniai yra reti. Dėl konservavimosi sąlygų archeologai galėjo ne tik atpažinti šulinio vietą, bet ir tyrinėti pačios konstrukcijos medieną, jos formą ir tarpusavio jungčių išdėstymą. Tokios detalės padeda atkurti senovės statybos metodus daug tiksliau nei vien molio šukės.

Penki šuliniai nereiškia, kad visi jie būtinai veikė vienu metu. Archeologai sieja radinius su ilgu tos pačios vandenvietės naudojimu, o įvairių laikotarpių objektai galėjo keisti vienas kitą. Tai svarbi detalė: senovinė infrastruktūra dažnai buvo perstatoma ir remontuojama, todėl iš vienos kasinėjimų aikštelės galima sužinoti apie ištisas žmonių kartas.

Radinių aplinkoje aptiktos ir keramikos šukės. Jos rodo, kad žmonės natūraliu vandens šaltiniu naudojosi ir gerokai vėliau, Romos valdžios Britanijoje laikotarpiu. Vadinasi, vieta buvo reikšminga ne vien trumpam vienos bendruomenės gyvenimo etapui; ji išliko naudinga keičiantis gyventojams, įpročiams bei platesnei politinei aplinkai.

Ką senoviniai šuliniai pasako apie gyvenimą?

Vandens prieinamumas lemia, kur galima kurtis, auginti gyvulius ir plėtoti amatus. Archeologams šuliniai gali suteikti informacijos apie vietovės apgyvendinimą net tada, kai gyvenamųjų pastatų liekanos neišliko. Jeigu vandenvietė atidžiai prižiūrėta ilgus šimtmečius, tai rodo jos praktinę vertę vietos gyventojams.

Svarbu neperdėti radinio reikšmės. Paskelbtos analizės savaime neįrodo, kiek žmonių aptarnavo šuliniai, kokie kaimai stovėjo netoliese ir kiek kartų konstrukcijos buvo remontuotos. Tam reikėtų daugiau radinių, dirvožemio tyrimų ir platesnio to paties kraštovaizdžio archeologinio konteksto.

Įdomu ir tai, kad šis atradimas padarytas ne specialiai ieškant senovinės gyvenvietės, o vykdant šiuolaikinės infrastruktūros projektą. Tokiose situacijose archeologiniai tyrimai gali išgelbėti informaciją, kuri priešingu atveju būtų sunaikinta kasant tranšėjas. Kartu nauji duomenys padeda vietos istoriją papildyti konkrečiais techniniais įrodymais.

Panašiai naujausi Stounhendžo Altoriaus akmens tyrimai primena, kad archeologijos ir geologijos metodai gali keisti net gerai žinomų senovės objektų interpretacijas. Vienur mįslė slypi didžiulio akmens kilmėje, kitur – vos kelis metrus po žeme išlikusioje medinėje konstrukcijoje.

Šuliniai taip pat leidžia įvertinti senovės žmonių inžinerinius įgūdžius be didingų monumentų. Medinės konstrukcijos turėjo atlaikyti drėgną gruntą ir nuolatinį sąlytį su vandeniu. Tam reikėjo praktinių medžiagų ir aplinkos pažinimo žinių, perduodamų iš kartos į kartą. Tokie gebėjimai buvo ne mažiau svarbūs bendruomenių gyvenimui nei prekyba ar karinės technologijos.

UCL pranešimas atskleidžia stiprų istorijos kontrastą: modernus vamzdynas ir geležies amžiaus vandens tiekimas atsidūrė vienoje vietoje. Tačiau mokslinė radinio vertė nėra vien graži paralelė. Išlikusi mediena, datavimas ir keramika leidžia tyrėjams tiksliau suprasti, kaip keitėsi konkrečios vietovės naudojimas per šimtmečius.

Darbas prie šių objektų gali tęstis laboratorijose, kur analizuojama mediena, grunto sluoksniai ir surinktų radinių kontekstas. Kiekviena nauja detalė padės atsakyti, ar skirtingi šuliniai atspindėjo didėjantį poreikį, natūralius šaltinio pokyčius ar įprastą senų statinių pakeitimą. Šiuo metu patvirtintas svarbiausias faktas – neįprastai gerai išlikęs vandens tiekimo paveldas, siekiantis ankstyvąjį geležies amžių.