Kosta Rikoje aptikti milžiniški beveik tobuli akmeniniai rutuliai: jų paskirtis iki šiol kelia klausimų

Sekite TechNaujienos Google

Kosta Rikos pietuose archeologai tyrinėja vieną neįprasčiausių prieškolumbinės Amerikos paveldo objektų – didelius, beveik idealiai apvalius akmeninius rutulius. Kai kurių jų skersmuo viršija du metrus, o dalis buvo rasti tokiuose išsidėstymuose, kurie rodo, kad jų vieta senovės bendruomenėms galėjo turėti didelę reikšmę. Tačiau tikslus sferų vaidmuo iki šiol nėra galutinai nustatytas.

Šios sferos siejamos su Dikišo regiono bendruomenėmis, gyvenusiomis maždaug 500–1500 mūsų eros metais. UNESCO pasaulio paveldo centras nurodo, kad išskirtiniai objektai išliko keturiose archeologinėse vietovėse – Finca 6, Batambal, El Silencio ir Grijalba-2. 2014 metais jos įtrauktos į Pasaulio paveldo sąrašą.

Didžiausios rastos sferos skersmuo siekia apie 2,57 metro. Akmens masė ir geometriškai taisyklinga forma liudija sudėtingus senovės meistrų darbo įgūdžius, tačiau tikslus gamybos procesas ir įrankių rinkinys dar tiriami. Nėra pagrindo teigti, kad tokiai formai pagaminti buvo būtinos paslaptingos ar technologiniu požiūriu neįmanomos priemonės.

Kaip senovės žmonės galėjo pagaminti 2,57 metro rutulį?

Senovės meistrai galėjo naudoti skaldymą, tašymą, šlifavimą ir ilgalaikį paviršiaus apdirbimą. Tokios technologijos nereikalauja šiuolaikinės elektros įrangos, tačiau gali būti itin imlios darbui ir laikui. Vis dėlto kiekvienos sferos apdirbimo istorija nėra vienoda, todėl negalima vien pagal šiuolaikinį jos vaizdą tiksliai nustatyti darbo trukmės.

Naujausi straipsniai

4 min. skaitymo • prieš 31 minutė

Kosmose matoma milžiniška 40 kilometrų „akis“ Žemės paviršiuje: NASA paaiškino, kaip ji atsirado

5 min. skaitymo • prieš 2 val

Taip atrodo seniausia išlikusi fotoaparatu padaryta nuotrauka pasaulyje: jai beveik 200 metų

4 min. skaitymo • prieš 3 val

Mirties slėnyje akmenys juda patys ir palieka šimtų metrų pėdsakus: mokslininkai įminė paslaptį

Visi naujausi straipsniai →

UNESCO pažymi, kad Finca 6 yra išlikusių rutulių, išdėstytų linijomis. Tai sustiprino hipotezes apie galimą socialinę, apeiginę ar valdžios simboliką. Tokios interpretacijos remiasi jų padėtimi gyvenviečių struktūroje, tačiau vis dar nėra vieno atsakymo, ką kiekviena sfera reiškė ją sukūrusiems žmonėms.

Kai kurie rutuliai buvo rasti šalia dirbtinių pylimų, grindinių ir laidojimo vietų. Tai rodo, kad objektai priklausė sudėtingesnei gyvenviečių sistemai, o ne buvo atsitiktinai išdėlioti dykumoje. Sferų skaičius, dydis ir pasiskirstymas leidžia archeologams tirti socialinę hierarchiją, darbo organizavimą ir teritorijos planavimą.

Didelę žalą šiam paveldui padarė ankstesnių laikotarpių žemės ūkio plėtra bei radinių perkėlimas. Dalis akmeninių rutulių buvo išvežta iš originalių vietų, todėl prarastas vertingas jų aplinkos kontekstas. Archeologams tai rimta problema: be tikslios pirminės padėties sunkiau suprasti, ar rutuliai iš tiesų sudarė liniją, grupę ar kitą prasmingą išdėstymą.

UNESCO pabrėžia, kad kai kuriuos objektus nuo didesnių pažeidimų apsaugojo storas nuosėdų sluoksnis. Tai padėjo išsaugoti ne tik pačius rutulius, bet ir jų ryšį su gyvenvietėmis. Būtent tokie nepažeisti radiniai yra vertingiausi, nes leidžia tikrinti teorijas apie jų kultūrinę paskirtį.

Ką apie sferų paskirtį žino archeologai?

Internete plinta teiginiai, kad akmenines sferas sukūrė nežinoma civilizacija ar net nežemiškos būtybės. Tačiau tam nėra mokslinių įrodymų. UNESCO aiškiai sieja objektus su regiono prieškolumbinėmis bendruomenėmis ir jų socialinėmis struktūromis. Tikrasis klausimas nėra „kas iš kosmoso tai padarė“, o kaip konkrečiai bendruomenės organizavo darbą ir kokią reikšmę teikė šiems objektams.

Šiuolaikinė archeologija naudoja trimatį skenavimą, skaitmeninį kartografavimą ir paviršiaus analizę. Tokie metodai leidžia tiksliai matuoti formą, palyginti skirtingus radinius ir stebėti jų būklę nepažeidžiant originalo. Tačiau net tobuliausias skenavimas savaime neatkuria prarastų žmonių ketinimų – tam reikia kitų archeologinių duomenų.

Senovės technologijų ir dabartinių tyrimų santykis ypač įdomus, nes ne visos praeities paslaptys turi vieną paprastą atsakymą. Neseniai rašėme, kaip senovinė DNR padeda keisti žinias apie Europos ledynmečio bendruomenes. Dikišo rutulių atveju išlikęs materialus paveldas, o ne genetiniai duomenys, atveria langą į socialinę praeitį.

Dikišo sferos išliko kaip įspūdingas žmonių gebėjimo apdirbti gamtines medžiagas įrodymas. Nors jų funkcija iki galo neatskleista, šiuolaikiniai moksliniai tyrimai pamažu siaurina galimų paaiškinimų ratą, o išsaugotos originalios vietovės suteikia svarbiausią kontekstą naujoms išvadoms.

Kiekvienas toks archeologinis objektas turi ir platesnį socialinį kontekstą. Didelio akmens išgavimas, transportavimas bei formavimas reikalauja kelių žmonių koordinavimo, maisto tiekimo ir tam tikros įrankių sistemos. Todėl sferos gali suteikti informacijos apie tuometinių bendruomenių darbo organizavimą net jei neįmanoma atkurti konkretaus religinio ritualo ar politinės ceremonijos.

Svarbu ir tai, kad Kosta Rikos muziejai stengiasi skirti objektus, išlikusius originaliose vietose, nuo pervežtų rutulių. Lankytojui jie gali atrodyti beveik identiški, tačiau archeologui pirminė vieta kartais yra svarbesnė už paviršiaus grožį. Ji leidžia nustatyti santykį su gyvenviete, keliais ir kitais radiniais bei tikrinti, ar matomas išdėstymas nėra susidaręs vėliau.

Fotografija: Diego Padilla Durán ir Mario Roberto Durán Ortiz / Wikimedia Commons, CC BY-SA 4.0, nuotrauka pritaikyta internetiniam pateikimui.