30 tūkst. metų moters DNR atskleidė netikėtus ryšius tarp Europos ledynmečio bendruomenių

Sekite TechNaujienos Google

Mokslininkams pavyko išplėsti žinias apie tai, kaip žmonės gyveno Europoje prieš maždaug 30 tūkst. metų. Pietvakarių Prancūzijoje esančiame Isturitz urve rastos moters DNR rodo, kad anuometinės Vakarų ir Centrinės bei Rytų Europos bendruomenės buvo labiau susijusios nei anksčiau manyta. Šis rezultatas leidžia naujai vertinti žmonių judėjimą ir kultūrinius ryšius per ledynmetį.

Kaip spalio 23 d. paskelbė Vienos universitetas, tarptautinė tyrėjų grupė derino iš senovinių žmogaus palaikų gautus genomo duomenis su DNR, išlikusia urvų nuosėdose. Mokslinis darbas publikuotas žurnale „Science Advances“. Rezultatai rodo tolimus genetinius kontaktus ir ilgalaikį kai kurių gyventojų grupių tęstinumą.

Rasta moteris gyveno maždaug prieš 30 tūkst. metų. Jos genomas – iki šiol seniausias tokio pobūdžio viso genomo duomenų rinkinys apie šiuolaikinį žmogų iš pietvakarių Europos. Dauguma genetinių požymių siejami su Vakarų Europos linija, tačiau aptikta ir sąsajų su Centrinės bei Rytų Europos žmonių grupėmis.

Remiantis genetiniais modeliais, toks genų srautas galėjo vykti maždaug prieš 32 500–31 500 metų. Tai nereiškia, kad mokslininkai gali atkurti konkretų vienos moters kelionės maršrutą. Genetiniai modeliai apibūdina populiacijų ryšius ir protėvių kilmės komponentus, o ne vieno asmens judėjimo dienoraštį.

Naujausi straipsniai

4 min. skaitymo • prieš 56 minutės

Motinos pieno tyrimas atskleidė netikėtą fermentą: jis padeda formuotis kūdikių žarnyno mikrobiotai

4 min. skaitymo • prieš 57 minutės

NASA Antarktidoje užfiksavo milžinišką „kaukolę“: ką iš tiesų matome palydovo nuotraukoje?

4 min. skaitymo • prieš 57 minutės

„Anthropic“ rengiasi IPO: Japonijos investuotojams numatyta iki 3,5 mlrd. dolerių akcijų

Visi naujausi straipsniai →

Kuo ypatinga Isturitz urve rasta moteris

Tuo laikotarpiu Europos žemyne buvo paplitusi Gravetijos archeologinė kultūra. Ji egzistavo maždaug prieš 34–25 tūkst. metų ir yra žinoma dėl tam tikrų akmens įrankių, medžioklės strategijų bei meno dirbinių. Archeologai jau seniai pastebėjo panašumų tarp toli vienas nuo kito esančių radinių, tačiau genetinių duomenų trūko.

Naujasis tyrimas leidžia tvirtinti, kad bent dalis tokių ryšių galėjo būti susijusi ne tik su idėjų ar įrankių mainais, bet ir su pačių žmonių bei jų palikuonių kontaktu. Vis dėlto tai nėra įrodymas, kad visos Gravetijos bendruomenės buvo genetiškai vienalytės. Skirtingų regionų linijos ir toliau turėjo savitų bruožų.

Panašus genetinis signalas užfiksuotas ir anksčiau tyrinėto žmogaus iš Ormesono vietovės Prancūzijoje duomenyse. Kartu su archeologiniais radiniais tai sustiprina hipotezę, kad Isturitz urvas galėjo būti svarbi susitikimo vieta, kur skirtingų teritorijų gyventojai palaikė kontaktus.

Tyrėjai analizavo ir Chufín urvo Šiaurės Ispanijoje radinius. Jų rezultatai rodo, kad dalis Vakarų Europai būdingos protėvių kilmės išliko Iberijos regione tūkstančius metų. Tai ypač svarbu vertinant laikotarpį, kai klimatas buvo šaltesnis, o žemyno šiaurėje ledynai ribojo gyvenimui tinkamas teritorijas.

Žmonių DNR pavyko surinkti net iš urvo nuosėdų

Vienas įspūdingiausių metodo pasiekimų susijęs su El Mirón urvu Kantabrijoje. Mokslininkams pavyko surinkti pakankamai branduolinės žmogaus DNR iš maždaug 22 tūkst. metų senumo nuosėdų sluoksnio, nors ten nebuvo tinkamų žmogaus kaulų ar dantų. Tai rodo, kad žmonių genetinis pėdsakas gali būti išsaugotas aplinkoje.

Nuosėdų DNR metodai keičia archeogenetiką, nes senovinių žmonių palaikų randama retai. Ten, kur nėra kaulų, kartais galima identifikuoti genetinius fragmentus ir juos susieti su konkrečiu laikotarpiu. Tačiau būtina įvertinti galimą užterštumą, DNR suirimą ir tai, ar iš atskirų fragmentų galima patikimai rekonstruoti kilmę.

Vienos universiteto komanda aiškina, kad surinkti duomenys padeda suprasti Iberijos pusiasalį kaip galimą žmonių prieglobsčio regioną per paskutiniojo ledynmečio maksimumą. Šiandieninė Portugalija ir Ispanija tada buvo vienos iš teritorijų, kuriose žmonės galėjo išlikti, kai šiaurės sąlygos tapo itin atšiaurios.

TechNaujienos.lt yra nagrinėjęs mokslo paslaptis ir tyrimų ribas. Senovinės DNR atveju skirtumas tas, kad nauji duomenys leidžia tikrinti anksčiau iškeltas istorines hipotezes, tačiau neatsako į kiekvieną klausimą apie senovės žmonių gyvenimą.

Tyrimas nerodo vienos tiesios visų dabartinių europiečių kilmės linijos ir nesuteikia pagrindo politiniams ar etniniams apibendrinimams. Jis atskleidžia daug sudėtingesnį istorijos vaizdą: populiacijos tuo pat metu išlaikė regioninį tęstinumą ir palaikė ryšius už šimtų ar tūkstančių kilometrų.

Genetiniai tyrimai papildo, bet nepakeičia tradicinės archeologijos. Iš DNR galima spręsti apie protėvių linijas ir populiacijų ryšius, tačiau vien ji neparodo, kokia kalba žmonės kalbėjo, kokius ritualus atliko ar kaip organizavo kasdienį gyvenimą. Tokiems klausimams reikia įrankių, papuošalų, gyvenviečių bei kitų materialinių pėdsakų tyrimų.

Skirtingi tyrimo metodai taip pat turi savų ribų. Senovinis genomas neretai būna fragmentiškas, o iš urvo nuosėdų gauta DNR gali priklausyti keliems asmenims arba būti stipriai suirusi. Tyrėjai stengiasi kontroliuoti užterštumą ir pasitelkia statistinius modelius, tačiau išvados tikslinamos, kai atrandama naujų mėginių. Būtent todėl šiandieninė ledynmečio Europos istorija vis dar keičiasi.