Stounhendžo paslaptis gilėja: mokslininkai nerado 6 tonų akmens kilmės ten, kur jos tikėjosi

Sekite TechNaujienos Google

Vienos garsiausių pasaulio priešistorinių vietovių paslaptis tapo dar sudėtingesnė. Naujas Stounhendžo Altoriaus akmens geologinis tyrimas nerado laukto atitikmens Škotijos šiaurės rytų uolienose. Mokslininkai patikslino šio milžiniško smiltainio geologinį „piršto atspaudą“, tačiau jo tikroji kilmės vieta vis dar neįrodyta.

Lapkričio 5 dieną Pietų Velso universitetas paskelbė naujausią tarptautinės tyrėjų grupės darbą, publikuotą žurnale „Journal of the Geological Society“. Jame nagrinėjamas maždaug 4,9 metro ilgio ir apie šešias tonas sveriantis Altoriaus akmuo, gulintis Stounhendžo komplekso centre.

Ilgą laiką buvo manoma, kad šis blokas, kaip ir kai kurie kiti monumento akmenys, atkeliavo iš Velso. Ankstesni geocheminiai tyrimai šią prielaidą susilpnino ir leido svarstyti Škotijos kilmę. Tačiau naujoji analizė rodo, kad iki šiol tikrintos šiaurės rytų Škotijos uolienos neturi viso Altoriaus akmens mineralų ir cheminių požymių derinio.

Kaip šešių tonų akmuo tapo geologine mįsle?

Stounhendžas statytas etapais maždaug nuo 3000 iki 1600 metų prieš mūsų erą. Didžiulį kompleksą sudaro skirtingos kilmės uolienos, todėl mokslininkus domina ne tik jų forma, bet ir maršrutai, kuriais priešistorinės bendruomenės gabeno sunkius blokus. Net jei akmuo tikrai atkeliavo iš tolimos vietovės, tai nepasako, ar jis buvo gabenamas sausuma, vandeniu, ar derinant skirtingus būdus.

Naujausi straipsniai

5 min. skaitymo • prieš 2 val

160 dienų Marso sąlygomis: mokslininkai užaugino mikrobus, kurie ne tik išgyveno, bet ir dauginosi

4 min. skaitymo • prieš 2 val

Tiesiant vamzdyną atkasti penki senoviniai šuliniai: vienas jų mena geležies amžių

4 min. skaitymo • prieš 2 val

2 800 metų senumo skitų kape Sibire aptikti netikėti pėdsakai: ką iš tiesų vartojo senovės žmonės?

Visi naujausi straipsniai →

Naujoji mokslininkų komanda palygino paties Altoriaus akmens stebėjimus ir muziejų rinkiniuose esančius su juo siejamus fragmentus. Tyrime naudota mineralų, uolienų sandaros, cheminių elementų ir izotopinių savybių analizė. Vien spalvos ar bendro smiltainio tipo neužtenka – skirtingose vietovėse gali susidaryti iš pirmo žvilgsnio labai panašios uolienos.

Tyrimui vadovavęs profesorius Duncanas Pirrie pabrėžia, kad nė viena iš iki šiol tikrintų kandidatinių vietovių neatitinka viso Altoriaus akmens požymių rinkinio. Tai svarbus, bet dažnai klaidingai interpretuojamas rezultatas: nustatyta, kur kilmės šaltinio kol kas nerasta, o ne galutinai įrodyta, iš kur jis atkeliavo.

Ypač daug dėmesio sulaukė vadinamasis Orknio baseinas Škotijos šiaurės rytuose. Naujų duomenų nepakanka ten nustatyti tikslią kilmės vietą. Vis dėlto tai nereiškia, kad visas Škotijos regionas yra galutinai atmestas. Ateityje gali būti tiriamos ir kitos teritorijos, kurių uolienos turi panašią geologinę istoriją.

Ką kilmės nustatymas pasakytų apie senovės žmones?

Jei pavyktų rasti konkrečią karjero vietovę, atsirastų galimybė tiksliau įvertinti priešistorinių bendruomenių ryšius ir inžinerinius gebėjimus. Šešių tonų bloko atgabenimas į pietų Angliją būtų didžiulis logistinis darbas net ir šiandien, o prieš tūkstančius metų jis būtų reikalavęs suderintos žmonių veiklos bei kruopštaus pasirengimo.

Mokslininkai kartu perspėja neperšokti kelių įrodymų grandžių. Akmens geologinė kilmė savaime neatskleidžia, kas jį gabeno, kokiu tikslu tai buvo daroma ar kiek laiko truko kelionė. Šiems klausimams reikėtų papildomų archeologinių radinių ir datavimo duomenų.

„TechNaujienos.lt“ anksčiau rašė apie romėnų dvylikasienius – kitą atvejį, kai realūs archeologiniai objektai kelia daugiau klausimų nei pateikia atsakymų. Stounhendžo istorijoje mokslininkai jau turi nepaprastai daug geologinių duomenų, bet vienas svarbiausių objektų vis tiek išlieka be patvirtintos kilmės vietos.

Be Altoriaus akmens, yra žinoma, kad kai kurios mažesnės Stounhendžo uolienos atkeliavo iš Vakarų Velso maždaug už 225 kilometrų. Būtent todėl ilgą laiką buvo natūralu spėti panašią kilmę ir centriniam blokui. Naujausi tyrimai primena, kad sudėtingame paminkle vienodas išorinis įspūdis nebūtinai reiškia vienodą istoriją.

Praktinė naujojo darbo vertė – tikslesnis geologinių savybių rinkinys, su kuriuo bus galima palyginti būsimus mėginius. Kiekvienas atmestas kandidatas mažina galimų vietovių sąrašą, tačiau klaidingai paskelbta „išspręsta paslaptis“ mokslą tik suklaidintų. Kol kas vienintelis patikimas atsakymas – paieškos tęsiamos.

Tikrinant panašias hipotezes gali reikėti surinkti daugybę pavyzdžių iš vietovių, kuriose smiltainis formavosi skirtingomis geologinėmis sąlygomis. Net geras laboratorinis atitikmuo ne visada bus pakankamas – reikės įvertinti ir tai, ar atitinkamas uolienų sluoksnis buvo pasiekiamas priešistoriniais laikais. Dėl šios priežasties tyrimai paprastai jungia geologiją, archeologiją ir kraštovaizdžio istoriją, o nauja publikacija yra svarbus tarpinis žingsnis, ne galutinis nuosprendis.

Istorija įdomi ir dėl platesnio principo: nauji matavimo metodai gali pakeisti dešimtmečius vyravusias teorijas net tada, kai tiriamas objektas žinomas šimtmečius. Stounhendžo Altoriaus akmuo niekur nepajudėjo, tačiau mūsų supratimas apie jo kelią ir vietą senovės visuomenėje vis dar keičiasi.