Turkijoje aptiktas neįprastas romėnų sarkofagas: mirusįjį turėjo saugoti paslaptingas veidas

Sekite TechNaujienos Google

2026 m. spalio 12 d. žurnale „Cedrus“ paskelbto tyrimo autorė Bilge Yılmaz Kolancı atkreipė dėmesį į neįprastai dekoruotą romėnų laikotarpio terakotinį sarkofagą. Jo puošyboje atpažįstamas Sileno motyvas, siejamas su graikų ir romėnų mitologijos pasauliu. Radinys aptiktas 2023 m. per archeologinius paviršiaus tyrimus, o naujas yra šių metų mokslinis jo vertinimas.

Sarkofagas – laidoti mirusiesiems skirtas karstas, o jo ornamentai senovėje dažnai buvo ne vien dekoracija. Mitologiniai motyvai galėjo nurodyti religinius įsitikinimus, mirusiojo statusą ar šeimos viltį dėl pomirtinio pasaulio. Vis dėlto vien iš išorinio vaizdo tiksliai nustatyti užsakovo tikėjimo neįmanoma.

Kaip nagrinėjama žurnalo „Cedrus“ tyrime, Silenas graikų mitologijoje siejamas su Dioniso aplinka. Jo atvaizdai ant kasdienių ir ritualinių daiktų galėjo turėti kelias reikšmes: nuo šventės ir pertekliaus iki apsaugos ar gyvenimo ciklo simbolikos. Konkretaus sarkofago paskirtį būtina aiškinti radinio kontekste.

Atuda yra Anatolijos istorinių gyvenviečių kraštovaizdžio dalis, kur susipynė vietinės tradicijos ir platesnės romėnų pasaulio įtakos. Terakotos, arba degto molio, dirbiniai suteikia informacijos apie medžiagų pasirinkimą, vietinių dirbtuvių galimybes ir laidojimo papročių kaitą.

Naujausi straipsniai

4 min. skaitymo • prieš 14 minučių

Staiga išaugus elektros kainoms – Vyriausybės sprendimas: numatoma pagalba Lietuvos verslui

4 min. skaitymo • prieš 29 minutės

Į Lietuvą atvyko CERN vadovas: sprendžiamas šalies prisijungimo prie vienos svarbiausių pasaulio mokslo organizacijų klausimas

4 min. skaitymo • prieš 44 minutės

NASA ruošia istorinę misiją į Marsą: erdvėlaivį pirmą kartą varys branduolinė sistema

Visi naujausi straipsniai →

Tyrimo autorė nagrinėja cilindrinių terakotinių sarkofagų tradiciją Anatolijoje ir Liko slėnyje. Tokie indai pagaminti iš degto molio, o ne iš marmuro, todėl jų puošyba gali atskleisti kitokius vietinių dirbtuvių pasirinkimus negu didelių akmeninių paminklų ornamentai. Mokslininkės teigimu, tarp žinomų palyginamų šio tipo sarkofagų Sileno veido reljefas išsiskiria neįprastumu.

Reljefas yra mažas – maždaug 4,8 centimetro aukščio. Palyginimui tyrėjai pasitelkia kitą terakotinę Sileno galvutę, kuri anksčiau aptikta Atudos kapinyne ir saugoma Denizlio muziejuje. Ši detalė padeda suprasti, kad Sileno įvaizdis regione nebuvo visiškai nepažįstamas, nors ant cilindrinio molinio laidojimo indo jis pasitaikė retai.

Sarkofago radimo aplinkybės įveda reikšmingą apribojimą: žemės ūkio darbai buvo suardę radinio archeologinį kontekstą. Indas aptiktas ne pirminėje vietoje, todėl jo negalima tiksliai datuoti pagal nepažeistą kapo sluoksnį. Dėl šios priežasties tyrimas remiasi tipologija – dirbinio formos, technologijos ir puošybos lyginimu su kitais antikiniais radiniais.

Su Dioniso kultu siejami radiniai Atudoje yra įvairesni. Ant kai kurių miesto monetų vaizduotas pats Dionisas, jo simboliai ir lydintys gyvūnai. Epigrafinė medžiaga taip pat rodo, kad su jo garbinimu buvo susiję vietos elito atstovai. Šis platesnis kontekstas leidžia Sileno veidą interpretuoti kaip religinį simbolį, bet neatskleidžia, kokių asmeninių įsitikinimų laikėsi sarkofage palaidotas žmogus.

Šio objekto tyrimas atskleidžia, kiek daug duomenų apie senovės visuomenę gali suteikti mažas dekoro fragmentas. Laidojimo indai buvo kuriami skirtingų meistrų, kainavo nevienodai ir atspindėjo regionines tradicijas. Svarbu ir tai, kad Sileno atvaizdas gali būti aptariamas kaip apsauginis simbolis, tačiau tokia interpretacija nėra tiesiogiai patvirtinama mirusiojo įrašu ar palaidojimo dokumentu.

Moliniai sarkofagai reprezentuoja kitokį laidojimo būdą negu Egipto mumifikavimo papročiai, kuriuos „TechNaujienos.lt“ aptarė straipsnyje apie gyvūnų mumifikavimą. Skirtingos kultūros paliko vis kitokių pėdsakų, todėl laidojimo tyrimai reikalauja atidžiai atskirti radinio laiką, vietą ir paskirtį.

Bilge Yılmaz Kolancı tyrimas paskelbtas „Cedrus“ 14 tome, 309–322 puslapiuose. Publikacija suteikia mokslinį pagrindą spalio mėnesį viešai aptartam radiniui, kuris fiziškai buvo aptiktas prieš trejus metus.

Mokslinis straipsnis taip pat aptaria regioninę laidojimo indų gamybą. Nors romėnų pasaulyje plačiai žinomi išpuošti marmuriniai sarkofagai, provincijose naudoti ir kuklesni moliniai indai. Juose įamžinti simboliai rodo, kad religiniai vaizdiniai pasiekdavo įvairias socialines aplinkas. Konkretaus Atudos radinio vertė glūdi būtent vietinės gamybos formos ir mitologinio atvaizdo derinyje. Tai leidžia archeologams atskirti neįprastą ornamentą nuo paties laidojimo indo technologijos ir nagrinėti abi savybes atskirai.

Norint tvirtai nustatyti laidojimo datą ir socialinę aplinką, archeologams svarbūs sluoksniai, susiję radiniai, ankstesni objekto pažeidimai ir gamybos technikos. Be tokios informacijos būtų netikslu vien ornamentu pagrįsti sensacingą pasakojimą apie paslaptingą ritualą.

Kol nepaskelbtas išsamus naujas oficialus kasinėjimų dokumentas, saugiausia laikyti apsauginę simboliką galima interpretacija, o ne įrodytu istoriniu faktu. Tolesnė analizė galėtų suteikti daugiau duomenų apie tai, kaip regiono bendruomenės derino vietinius ir romėniškus religinius vaizdinius.