Kosmose matoma milžiniška 40 kilometrų „akis“ Žemės paviršiuje: NASA paaiškino, kaip ji atsirado

Sekite TechNaujienos Google

Iš Tarptautinės kosminės stoties fotografuotas Sacharos dykumos kraštovaizdis kartais atrodo tarsi turėtų milžinišką akį. Mauritanijoje esanti Richato struktūra sudaryta iš koncentrinių žiedų, kurie iš kosmoso matomi ypač aiškiai. Jos skersmuo siekia apie 40 kilometrų, todėl kartais ji vadinama Sacharos akimi. Tačiau tai ne dirbtinis objektas ir ne nežinomos civilizacijos palikimas.

NASA „Earth Observatory“ 2026 m. balandžio 16 d. paskelbė naują šios vietovės apžvalgą, remdamasi „Landsat 8“ ir „Landsat 9“ palydovų duomenimis. Paskelbtas vaizdas sudarytas iš 2026 m. kovo 5–6 dienų fotografijų. Šie duomenys leidžia išskirti skirtingus uolienų sluoksnius ir reljefo bruožus.

Richato struktūra yra Adraros plynaukštėje, šiaurės vakarų Mauritanijoje. Vietovėje gausu skirtingo amžiaus nuosėdinių uolienų, kurias per ilgą laiką veikė geologinės jėgos ir erozija. Iš viršaus žiedai primena milžinišką taikinį, tačiau stovint ant žemės visą struktūrą suvokti daug sunkiau dėl jos mastelio.

Kodėl Sacharoje susidarė tokie taisyklingi žiedai?

Anksčiau ši vietovė kėlė diskusijų dėl galimo meteorito smūgio. Apvali forma skatino panašumą su įprastais smūginiais krateriais, tačiau geologiniai tyrimai neparodė tipiškų tokiems smūgiams būdingų požymių. Todėl šiandien Richato struktūra aiškinama kaip geologiškai iškilęs ir per ilgą laiką erozijos paveiktas sluoksnių kompleksas.

Naujausi straipsniai

4 min. skaitymo • prieš 2 val

Kosta Rikoje aptikti milžiniški beveik tobuli akmeniniai rutuliai: jų paskirtis iki šiol kelia klausimų

5 min. skaitymo • prieš 3 val

Taip atrodo seniausia išlikusi fotoaparatu padaryta nuotrauka pasaulyje: jai beveik 200 metų

4 min. skaitymo • prieš 4 val

Mirties slėnyje akmenys juda patys ir palieka šimtų metrų pėdsakus: mokslininkai įminė paslaptį

Visi naujausi straipsniai →

Tokioje struktūroje skirtingo atsparumo uolienos dyla nevienodai. Kietesni sluoksniai gali sudaryti aukštesnius kalvų žiedus, o minkštesnės medžiagos greičiau išplaunamos arba išpustomos. Per milijonus metų šie skirtumai suformavo aiškias koncentrines linijas, kurias dabar puikiai fiksuoja palydovai.

Palydovinės nuotraukos svarbios ne tik dėl įspūdingo vaizdo. „Landsat“ instrumentai registruoja skirtingų bangos ilgių šviesą, todėl mokslininkai gali palyginti paviršiaus medžiagas, stebėti geografinius pokyčius ir tiksliau kartografuoti sunkiai pasiekiamas vietoves. Tai technologijos pavyzdys, kai nuotrauka tuo pačiu yra ir matavimo duomenų rinkinys.

Peržiūrint vieną kadrą gali susidaryti įspūdis, kad Žemės paviršiuje yra beveik taisyklingas nupieštas apskritimas. Tačiau geologinės struktūros niekada nebūna idealūs geometriniai brėžiniai. Uolienų deformacija, erozija ir vėlesni sedimentacijos procesai suteikia žiedams skirtingo pločio bei formos nelygumų.

Kaip NASA atskyrė geologiją nuo mitų?

Richato struktūra sulaukė ir populiarių spėlionių, pavyzdžiui, bandymų ją susieti su Atlantidos legendomis. Tokie pasakojimai neturi patikimo archeologinio ar geologinio pagrindo. Žiedų panašumas į legendinį miestą nėra įrodymas, kad ten kada nors egzistavo Atlantida. Mokslo vertė yra tyrimuose, o ne vizualiniame sutapime.

NASA nuotraukos dažnai tampa interneto sensacijomis vien todėl, kad parodo neįprastą ir lengvai atpažįstamą formą. Tačiau tą pačią vietovę fiksuojant skirtingais metais galima stebėti smėlio, debesuotumo ir paviršiaus matomumo pokyčius. Taip įspūdingas objektas virsta ilgalaikiu geologiniu stebėjimo tašku.

Naujausiame NASA pristatyme taip pat primenama, kad netoliese yra senovės žmonių kultūrinio paveldo pėdsakų – akmens įrankių, uolų piešinių ir senųjų karavanų kelių. Tačiau jie nėra įrodymas, jog pati 40 km struktūra buvo sukurta žmonių. Reikia atskirti natūralią geologiją nuo vietovėje vėliau gyvenusių bendruomenių istorijos.

Anksčiau rašėme apie NASA užfiksuotą į kaukolę panašią Antarktidos salą. Abu atvejai parodo, kaip žmogaus smegenys atpažįsta pažįstamas formas gamtoje. Tačiau Richato atveju turime labai didelį geologinį objektą, kurio istoriją galima aiškinti pagal sluoksnius ir reljefą.

Neišmatuojamoje Sacharos erdvėje esanti „akis“ yra puikus pavyzdys, kodėl Žemės stebėjimas iš kosmoso keičia mūsų suvokimą apie planetą. Net ir be mistinių paaiškinimų 40 kilometrų skersmens geologinė struktūra išlieka vienu įspūdingiausių reginių, kuriuos gali užfiksuoti palydovai ir astronautai.

Richato struktūros vaizdas taip pat primena palydovinės fotografijos mastelio paradoksą. Objektas yra toks didelis, kad iš kelių kilometrų aukščio jo neįmanoma aprėpti vienu žvilgsniu, tačiau iš orbitos visa forma tampa akivaizdi. Todėl astronautų ir palydovų nuotraukos suteikia ne tik estetinį įspūdį, bet ir naują erdvinį kontekstą, kurio sunku gauti tyrinėjant vien uolienas vietoje.

Geologai neapsiriboja paviršiaus spalvomis. Uolienų mėginiai, sluoksnių pasvirimas, mineralų sudėtis ir skaitmeniniai reljefo modeliai padeda atskirti galimus formavimosi scenarijus. Būtent tokie duomenys leidžia atsisakyti meteorito smūgio hipotezės ir geriau suprasti struktūrą kaip senų geologinių procesų bei ilgos erozijos rezultatą.

Nuotrauka: NASA / Tarptautinė kosminė stotis / Wikimedia Commons, Public Domain. Tai 2021 m. gruodžio 31 d. astronautų fotografija, ne naujasis „Landsat“ kadras.