Déjà vu: kodėl kartais esame įsitikinę, kad jau gyvenome šią akimirką?

Sekite TechNaujienos Google

Įeinate į vietą, kurioje, kiek žinote, niekada nesate buvę. Kažkas ištaria sakinį, jūs pažvelgiate į šalia stovintį žmogų ir staiga kelioms sekundėms apima nepaprastai stiprus jausmas: visa tai jau buvo.

Ne tiesiog panašu. Atrodo, kad prisimenate būtent šią akimirką – tą patį vaizdą, tą pačią žmonių padėtį, tą pačią pokalbio eigą.

Tačiau tuo pačiu metu puikiai suprantate, kad tai neįmanoma.

Šis keistas prieštaravimas vadinamas déjà vu – iš prancūzų kalbos pažodžiui „jau matyta“. Šimtmečius jam buvo priskiriami pranašiški sapnai, ankstesni gyvenimai, intuicija ar net laiko anomalijos. Šiuolaikinis neuromokslas pateikia gerokai žemiškesnį paaiškinimą, tačiau dėl to reiškinys tampa ne mažiau įdomus.

Naujausi straipsniai

5 min. skaitymo • prieš 3 val

„Aston Martin“ pristatė „Valen“: 850 AG V12 ir tik 150 egzempliorių – kuo jis ypatingas?

11 min. skaitymo • prieš 11 val

Ar žmogaus sąmonė iš tikrųjų yra tik smegenų produktas?

4 min. skaitymo • prieš 1 d.

„Google“ nustebino: vos po 3 savaičių pristato „Gemini 3.7 Flash“ – gerokai galingesnį ir pigesnį DI modelį

Visi naujausi straipsniai →

Priešingai – déjà vu gali būti trumpa akimirka, kai mums pavyksta pajusti, kaip smegenys atskiria dabartį nuo prisiminimo.

2024 metais žurnale „Frontiers in Neurology“ paskelbta pirmoji didelė sisteminė déjà vu tyrimų apžvalga ir metaanalizė apėmė 46 mokslinius darbus. Tyrėjų skaičiavimu, įprastą, su epilepsijos priepuoliais nesusijusį déjà vu bent kartą gyvenime yra patyrę maždaug 74 proc. sveikų žmonių.

Dažniausiai tai labai trumpas reiškinys. Viename iš apžvalgoje analizuotų tyrimų apie du trečdaliai epizodų truko vos kelias sekundes, o maždaug penktadalis – iki minutės ar kelių. Be to, déjà vu dažniau būdingas jaunesniems žmonėms ir su amžiumi retėja.

Taigi pats reiškinys nėra retas ar savaime patologinis. Kur kas įdomesnis klausimas – kodėl mūsų smegenys kartais taip užtikrintai praneša, kad dabartis jau buvo praeityje?

Kas iš tikrųjų vyksta smegenyse per déjà vu?

Norint suprasti déjà vu, pirmiausia reikia atskirti du dalykus, kuriuos kasdienėje kalboje vadiname tiesiog „prisiminimu“.

Pirmasis yra pažįstamumo jausmas.

Pamatote žmogų gatvėje ir akimirksniu pajuntate, kad jo veidą kažkur matėte. Dar nežinote nei kur, nei kada, nei kokiomis aplinkybėmis – tiesiog jaučiate pažįstamumą.

Antrasis procesas yra konkretaus prisiminimo atkūrimas.

Po kelių sekundžių galbūt prisimenate: tai žmogus, kurį prieš metus matėte konferencijoje. Atsiranda kontekstas – vieta, laikas ir aplinkybės.

Šie procesai glaudžiai susiję, tačiau nėra visiškai tas pats. Didelę reikšmę jiems turi medialinės smilkininės smegenų struktūros, įskaitant hipokampą bei greta esančias rhinalines ir parahipokampines žievės sritis.

Būtent čia atsiranda viena įtakingiausių déjà vu hipotezių.

Smegenyse gali atsirasti pažįstamumo signalas, nors nėra konkretaus prisiminimo, galinčio paaiškinti, iš kur tas pažįstamumas atsirado.

Rezultatas labai neįprastas.

Viena jūsų atminties sistemos dalis tarsi sako:

„Aš tai pažįstu.“

Tačiau kita atsako:

„Ne. To niekada nebuvo.“

Šiuolaikiniai tyrėjai déjà vu todėl vis dažniau apibūdina ne kaip paprastą klaidingą prisiminimą, o kaip konfliktą tarp klaidingai atsiradusio pažįstamumo ir žinojimo, kad situacija iš tikrųjų yra nauja. 2023 metų neurologinių tyrimų apžvalgoje būtent toks „pažįstamumo ir naujumo konfliktas“ išskiriamas kaip viena perspektyviausių déjà vu interpretacijų.

Tai gali paaiškinti vieną keisčiausių šio reiškinio savybių.

Žmogus, patiriantis normalų déjà vu, paprastai nepatiki savo klaidingu prisiminimu.

Jis nesako: „Aš tikrai čia buvau prieš trejus metus.“

Priešingai. Dažniausiai žmogus suvokia absurdiškumą: „Žinau, kad čia esu pirmą kartą, bet kodėl atrodo, kad viską prisimenu?“

Šis suvokimas gali būti ne trūkumas, o ženklas, kad smegenų tikrinimo sistema veikia kaip tik tinkamai.

Tai patvirtina ir smegenų vaizdinimo eksperimentai. Viename fMRI tyrime, kuriame mokslininkai laboratorijoje sukėlė į déjà vu panašų atminties konfliktą, buvo nustatytas aktyvumas ne tik su atmintimi siejamose srityse. Reagavo ir priekinė juostinė žievė, medialinė prefrontalinė bei parietalinė žievė – sritys, siejamos su prieštaringos informacijos aptikimu ir sprendimų kontrole.

Kitaip tariant, déjà vu gali būti ne vien atminties klaida, bet ir momentas, kai smegenys pastebi savo pačių klaidą.

Tai ypač įdomu turint omenyje, kad žmogaus atmintis apskritai neveikia kaip vaizdo kamera.

Prisiminimai nėra nepakeisti failai, laikomi kažkur smegenyse. Prisiminimo metu informacija rekonstruojama iš įvairių detalių ir asociacijų. Todėl mūsų atmintis gali būti stebėtinai tiksli, tačiau kartu ji gali kurti klaidingas asociacijas ir net labai įtikinamus subjektyvius pojūčius.

Apie tai, kaip sudėtingai veikia žmogaus atmintis ir kodėl mūsų pačių nuojauta apie tai, ką gerai įsimename, gali būti klaidinga, „TechNaujienos.lt“ anksčiau rašė straipsnyje „Atrakinkite“ savo smegenis: atskleistos efektyvaus mokymosi paslaptys.

Tačiau iš kur atsiranda pats klaidingas pažįstamumas?

Vieną labai įdomų atsakymą mokslininkams padėjo patikrinti virtuali realybė.

Kolorado valstijos universiteto psichologė Anne Cleary su kolegomis sukūrė virtualias trimates erdves. Eksperimento dalyviai pirmiausia apžiūrėjo vienas virtualias scenas, o vėliau buvo vedami per naujas.

Svarbiausia detalė – kai kurių naujų vietų erdvinė struktūra priminė anksčiau matytą sceną, tačiau jų paviršiai ir objektai buvo kitokie.

Pavyzdžiui, žmogus galėjo anksčiau matyti tam tikru būdu išdėstytus objektus vienoje aplinkoje, o vėliau patekti į visiškai kitokios paskirties erdvę, kurios objektų išdėstymas turėjo panašią geometriją.

Paaiškėjo, kad tokiais atvejais déjà vu tikimybė padidėdavo, net jei žmogus sąmoningai negalėjo prisiminti ankstesnės panašios scenos.

Tai leidžia įsivaizduoti labai kasdienišką scenarijų.

Pirmą kartą gyvenime užeinate į nedidelį restoraną kitame mieste. Baras yra kairėje, langas dešinėje, priekyje stovi aukšta lentyna, o koridorius suka už jos.

Jūs tikrai šiame restorane niekada nebuvote.

Tačiau galbūt prieš penkerius metus buvote viešbutyje, kurio vestibiulio erdvinė struktūra buvo labai panaši. Sąmoningo prisiminimo apie tą vestibiulį neatsiranda, bet pakankama dalis ankstesnio vaizdo struktūros suaktyvina pažįstamumo sistemą.

Smegenys gauna signalą:

„Tai jau matyta.“

Tačiau negali atsakyti:

„Kur?“

Būtent šis derinys gali sukurti déjà vu.

Žinoma, tai nėra įrodyta kaip vienintelis reiškinio mechanizmas. 2024 metų sisteminė apžvalga rodo, kad sveikų žmonių déjà vu neurologiniai tyrimai kol kas nepateikia vieno universalaus modelio. Skirtinguose darbuose aptinkami ryšiai su parahipokampine žieve, hipokampu, insula, prefrontaliniais regionais, gumburu bei kitomis struktūromis, o kai kurie rezultatai tarpusavyje nesutampa.

Todėl būtų per daug paprasta teigti, kad mokslininkai jau atrado vieną „déjà vu centrą“ smegenyse.

Greičiausiai jo nėra.

Vis daugiau duomenų rodo, kad reiškinys gali atsirasti dėl laikino neatitikimo tarp kelių atmintį, pažįstamumą ir savo sprendimų tikrinimą atliekančių tinklų.

Tai dera ir su platesniu mūsų supratimu apie sąmonę. Žmogaus patirtis nėra sukuriama viename mažame smegenų taške – ją formuoja sudėtingas skirtingų sistemų bendradarbiavimas. „TechNaujienos.lt“ apie tai plačiau rašė nagrinėdami, kas iš tiesų vyksta žmogaus smegenyse narkozės metu.

Kodėl déjà vu atrodo beveik pranašiškas – ir kada verta sunerimti?

Yra dar viena savybė, dėl kurios déjà vu nuo seno buvo siejamas su mistika.

Kartais ne tik atrodo, kad dabartinė akimirka jau įvyko. Atsiranda dar stipresnis jausmas:

„Aš žinau, kas dabar nutiks.“

Galbūt atrodo, kad žinote, ką pašnekovas pasakys po kelių sekundžių. Arba esate beveik tikri, kad prisimenate, kas yra už dar nematyto koridoriaus posūkio.

Anne Cleary ir Alexanderis Claxtonas šį reiškinį patikrino eksperimentiškai.

2018 metais žurnale „Psychological Science“ paskelbtame tyrime dalyviai virtualioje aplinkoje keliavo maršrutais, kurių dalis buvo panašūs į anksčiau matytus. Tyrėjai nustatė, kad déjà vu metu žmonėms iš tiesų sustiprėdavo jausmas, jog jie žino, į kurią pusę pasuks maršrutas.

Tik buvo viena problema.

Jie nežinojo.

Kai reikėjo realiai numatyti būsimą posūkį, jų rezultatai nebuvo geresni už atsitiktinį spėjimą. Déjà vu padidino įsitikinimą, kad žmogus gali numatyti ateitį, bet ne faktinį gebėjimą ją numatyti.

Tai labai svarbus skirtumas.

Eksperimentas nepatvirtino vienos populiariausių déjà vu interpretacijų – kad tai galėtų būti tikras būsimos akimirkos „prisiminimas“ ar nuojauta apie ateitį.

Dar keistesnis efektas pasirodė vėlesniame tyrime.

Kai įvykis jau įvykdavo, déjà vu patyrę žmonės buvo labiau linkę manyti, kad būtent taip ir tikėjosi jam nutiksiant. Mokslininkai tai pavadino postdikciniu šališkumu – jau įvykus įvykiui žmogus ima jausti, kad iš anksto žinojo jo baigtį.

Taigi déjà vu gali sukurti savotišką dvigubą iliuziją.

Pirmiausia: „Aš jau tai mačiau.“

Tada: „Aš žinau, kas tuoj nutiks.“

O po kelių sekundžių: „Taip ir žinojau, kad būtent taip nutiks.“

Nors objektyvus eksperimentas rodo, kad žmogus ateities iš tiesų nenuspėjo.

Šis mechanizmas galėtų paaiškinti, kodėl trumpa atminties anomalija subjektyviai gali atrodyti beveik antgamtiška.

Mūsų smegenims nereikia sukurti detalaus netikro prisiminimo. Pakanka labai stipraus pažįstamumo ir užtikrintumo jausmo, o sąmonė jau bando jam surasti paaiškinimą.

Čia atsiskleidžia platesnė žmogaus smegenų savybė: subjektyvus įsitikinimas ir objektyvi informacija nėra tas pats dalykas.

Panašų paradoksą matome ir mokymosi tyrimuose. Žmonėms kartais atrodo, kad tam tikru būdu informaciją įsimena geriau, nors vėlesni testai rodo priešingai. Tai vadinama metakognityvine iliuzija – apie vieną tokį atvejį jau rašėme analizuodami žmogaus atminties ir mokymosi mechanizmus.

Miegas taip pat labai svarbus normaliam atminties darbui. Miego trūkumas gali sutrikdyti dėmesį, mokymąsi bei atminties procesus, nors iš to negalima daryti išvados, kad kiekvieną déjà vu epizodą sukelia nuovargis. „TechNaujienos.lt“ anksčiau aptarė tyrimus apie tai, kaip bemiegė naktis paveikia smegenų atminties grandines.

Tačiau yra viena priežastis, dėl kurios déjà vu neurologai vertina rimčiau nei paprastą atminties kuriozą.

Déjà vu gali pasireikšti ir kai kurių epilepsijos priepuolių metu.

Tai nereiškia, kad žmogus, retkarčiais pajutęs déjà vu, serga epilepsija. Priešingai – 2024 metų sisteminė analizė aiškiai parodė, kad sveikų žmonių déjà vu ir priepuolio metu atsirandantis déjà vu nėra vienodas reiškinys.

Tačiau būtent smilkininės skilties epilepsija mokslininkams suteikė daug svarbios informacijos apie déjà vu neurologiją.

Tiriant pacientus, kuriems prieš operaciją į smegenis buvo implantuoti elektrodai, déjà vu pavyko sukelti elektriškai stimuliuojant tam tikras medialinės smilkininės skilties struktūras. Tyrimai ypač išskiria rhinalinę žievę, hipokampą, parahipokampinę sritį ir jų tarpusavio ryšius.

2022 metų „Clinical Neurophysiology“ apžvalgos autoriai pasiūlė modelį, pagal kurį patologinį déjà vu gali sukelti neįprasta rhinalinės žievės ir hipokampo sinchronizacija.

2024 metų metaanalizėje priepuolio metu pasireiškiantis, arba ictal, déjà vu buvo nustatytas maždaug 22 proc. analizuotų epilepsija sergančių pacientų, nors skirtinguose tyrimuose rodikliai smarkiai skyrėsi. Toks déjà vu dažniau buvo siejamas ir su neigiamomis emocijomis, ypač baime.

Smilkininės skilties priepuolio aura gali pasireikšti ne tik déjà vu. Tarp kitų galimų simptomų nurodomas staigus nepaaiškinamas baimės ar džiaugsmo jausmas, neįprastas kvapas ar skonis, kylantis pojūtis pilve, o stipresnio priepuolio metu žmogus gali nustoti normaliai reaguoti į aplinkinius.

Todėl retas, kelių sekundžių déjà vu epizodas žmogui, kuris neturi jokių kitų simptomų, paprastai nėra priežastis manyti, kad sergama neurologine liga. Tačiau jei tokie epizodai staiga tampa dažni, kartojasi labai panašiu būdu arba juos lydi sąmoningumo sutrikimas, keisti kvapai ar skoniai, stipri baimė, nevalingi pasikartojantys judesiai ar sumišimas po epizodo, tai jau verta aptarti su gydytoju.

O įprastas déjà vu, kurį retkarčiais patiria didelė dalis žmonių, greičiausiai pasakoja ne apie ankstesnį gyvenimą ir ne apie gebėjimą matyti ateitį.

Jis pasakoja kai ką galbūt dar įdomesnio apie dabartinį gyvenimą.

Kiekvieną sekundę smegenys ne tik registruoja tai, ką matome ir girdime. Jos nuolat lygina dabartį su milžinišku ankstesnių patirčių archyvu, vertina pažįstamumą, ieško konteksto ir tikrina, ar mūsų pačių atminties signalais galima pasitikėti.

Dažniausiai visa ši sistema dirba taip sklandžiai, kad jos net nepastebime.

Tačiau kartais kelioms sekundėms kažkas nesutampa.

Pažįstamumo sistema sušunka:

„Tai jau buvo.“

Atmintis atsako:

„Bet aš negaliu prisiminti kada.“

O smegenų klaidų tikrinimo mechanizmai prideda:

„Ir tai neturėtų būti įmanoma.“

Galbūt būtent šių trijų signalų susidūrimas ir sukuria vieną keisčiausių, tačiau visiškai žmogiškų sąmonės patirčių.

Akimirką, kuri atrodo kaip prisiminimas iš kito gyvenimo, nors iš tikrųjų gali būti trumpas žvilgsnis į tai, kaip mūsų pačių smegenys konstruoja skirtumą tarp „dabar“ ir „anksčiau“.

Pagrindiniai šaltiniai: 2024 m. sisteminė apžvalga ir metaanalizė „Non-ictal, interictal and ictal déjà vu“ – Frontiers in Neurology; Anne Cleary ir kt. virtualios realybės tyrimas apie scenų panašumą ir déjà vu – PubMed; Cleary ir Claxton tyrimas „Déjà Vu: An Illusion of Prediction“ – PubMed; fMRI tyrimas apie atminties konfliktą déjà vu metu – PubMed; 2022 m. déjà vu ir epizodinės atminties tinklų neurologinė apžvalga – PubMed; informacija apie smilkininės skilties epilepsiją ir déjà vu – Epilepsy Foundation.