Ar žmogaus sąmonė iš tikrųjų yra tik smegenų produktas?

Sekite TechNaujienos Google

Šią akimirką jūs ne tik matote raides ekrane. Jūs suvokiate, kad jas matote. Galite girdėti aplinkos garsus, jausti savo kūną, prisiminti prieš kelias minutes vykusį pokalbį ir tuo pačiu suvokti save kaip žmogų, kuriam visa tai vyksta.

Atrodo savaime suprantama, kol neužduodame vieno klausimo: iš kur atsiranda tas „aš“, kuris visa tai patiria?

Žmogaus smegenyse vyksta milžiniškas elektrinių ir cheminių procesų srautas. Neuronai perduoda signalus, skirtingi smegenų regionai keičiasi informacija, formuojami prisiminimai ir apdorojami jutimai. Tačiau net ir labai tiksliai aprašius šiuos procesus lieka sunkiai paaiškinamas tarpas.

Kodėl tam tikras neuronų aktyvumas ne tik apdoroja šviesos bangos ilgį, bet leidžia mums patirti raudoną spalvą? Kodėl elektrinis aktyvumas, susijęs su pažeistu audiniu, tampa subjektyviu skausmo pojūčiu? Ir kodėl visa ši informacija apskritai turi žmogui pažįstamą vidinę perspektyvą?

Naujausi straipsniai

5 min. skaitymo • prieš 3 val

„Aston Martin“ pristatė „Valen“: 850 AG V12 ir tik 150 egzempliorių – kuo jis ypatingas?

11 min. skaitymo • prieš 10 val

Déjà vu: kodėl kartais esame įsitikinę, kad jau gyvenome šią akimirką?

4 min. skaitymo • prieš 1 d.

„Google“ nustebino: vos po 3 savaičių pristato „Gemini 3.7 Flash“ – gerokai galingesnį ir pigesnį DI modelį

Visi naujausi straipsniai →

Būtent čia slypi viena didžiausių šiuolaikinio mokslo problemų. Neuromokslas vis geriau supranta, kas smegenyse vyksta, kai esame sąmoningi, tačiau klausimas, kodėl fiziniai procesai sukuria subjektyvią patirtį, išlieka atviras.

2025 metais žurnale „Nature“ paskelbtas vienas didžiausių bandymų eksperimentiškai išspręsti šį ginčą tik dar kartą parodė, kokia sudėtinga yra problema. 256 žmonių smegenų aktyvumas buvo stebimas naudojant funkciniu magnetiniu rezonansu, magnetoencefalografija ir tiesiogiai smegenyse registruojamus elektrinius signalus. Mokslininkai specialiai supriešino dvi įtakingas sąmonės teorijas.

Rezultatas buvo ne galutinis atsakymas, o dar daugiau klausimų: dalis rezultatų atitiko abiejų teorijų prognozes, tačiau kiti duomenys metė rimtą iššūkį esminėms abiejų teorijų prielaidoms.

Kai smegenys pasikeičia, keičiasi ir mūsų sąmonė

Vienas stipriausių argumentų, siejančių sąmonę su smegenimis, yra gana paprastas: pakeitus smegenų veiklą, galima labai radikaliai pakeisti tai, ką žmogus patiria.

Miegas, narkozė, epilepsijos priepuoliai, smegenų traumos, psichoaktyvios medžiagos ar tam tikrų smegenų sričių pažeidimai gali pakeisti suvokimą, atmintį, asmenybės bruožus, savo kūno pojūtį ir net patį sąmoningumo lygį.

Tai nėra vien koreliacija, kurią matome smegenų skenavimo aparatuose. Gydytojai gali farmakologiškai pakeisti smegenų veiklą ir žmogus praranda įprastą sąmoningą kontaktą su aplinka. Vaistui pasišalinus, šis kontaktas gali sugrįžti.

2025 metais „Nature Human Behaviour“ publikuotas tyrimas parodė, kad gilios bendrosios nejautros metu pakinta net individualus žmogaus smegenų funkcinių ryšių „parašas“. Veikiant propofoliui ir sevofluranui skirtingų žmonių smegenų veiklos modeliai tapo mažiau individualūs, o šis pokytis buvo susijęs su nejautros gyliu ir išnyko žmogui atsigaunant.

Tačiau dar įdomesnis atradimas paskelbtas 2026 metų gegužę.

„Nature“ publikuotame tyrime mokslininkai į žmogaus hipokampą įvedė itin didelės skiriamosios gebos elektrodus ir stebėjo pavienių neuronų veiklą bendrosios nejautros metu. Paaiškėjo, kad net tada, kai žmogus sąmoningai nereagavo į aplinką, hipokampas nebuvo tiesiog „išjungtas“.

Neuronai vis dar atskyrė neįprastus garsus, o klausantis kalbos smegenyse buvo aptinkama informacija apie žodžių semantines savybes. Tyrėjai net galėjo susieti neuronų aktyvumą su abstrakčiais semantiniais ryšiais tarp žodžių.

Apie šį atradimą „TechNaujienos.lt“ jau rašė straipsnyje apie tai, kas iš tiesų vyksta žmogaus smegenyse narkozės metu.

Ir būtent šis eksperimentas išryškina vieną svarbią problemą: informacijos apdorojimas nėra tas pats, kas sąmonė.

Smegenys gali atlikti stebėtinai sudėtingus veiksmus mums jų sąmoningai nepatiriant. Vadinasi, vien neurono reakcijos į žodį ar vaizdą nepakanka pasakyti, kad žmogus tą informaciją sąmoningai patyrė.

Dar dramatiškiau tai matyti pacientams, patyrusiems sunkius smegenų pažeidimus.

2024 metais „New England Journal of Medicine“ paskelbtame dideliame daugiacentriame tyrime buvo tiriami žmonės, turintys sąmonės sutrikimų. Iš 241 paciento, kuris išoriškai nerodė jokios reakcijos į žodines komandas, 60 žmonių, arba 25 proc., smegenyse buvo užfiksuota reakcija, rodanti, kad jie galėjo atlikti prašomą kognityvinę užduotį.

Kitaip tariant, maždaug vienas iš keturių išoriškai nereaguojančių pacientų demonstravo vadinamąją kognityvinę-motorinę disociaciją: kūnas nepateikė gydytojams matomo atsakymo, tačiau EEG ar funkcinio MRT duomenys rodė, kad smegenys reagavo į komandas.

Tai nereiškia, kad kiekvienas komos ar vegetacinės būklės pacientas yra visiškai sąmoningas. Tačiau atradimas parodo, kaip lengva supainioti gebėjimą parodyti sąmoningumą su pačiu sąmoningumu.

Mokslininkai net pradeda identifikuoti fizinius tinklus, kurie gali būti būtini sąmoningai būsenai palaikyti. 2024 metais „Science Translational Medicine“ paskelbtas žmogaus smegenų tyrimas išsamiai aprašė smegenų kamiene esantį kylantį sužadinimo tinklą ir jo ryšius su gilesnėmis bei žievės struktūromis. Tyrėjų teigimu, ši sistema yra svarbi žmogaus budrumui palaikyti.

Visa tai labai stipriai rodo, kad žmogaus sąmonės būsena yra neatsiejama nuo konkrečios fizinės smegenų organizacijos.

Tačiau čia atsiranda paradoksas.

Galime vis tiksliau parodyti, kurie smegenų tinklai turi veikti, kad sąmonė būtų įmanoma. Galime stebėti, kaip sąmonė pranyksta esant narkozei ir grįžta jai pasibaigus. Galime net aptikti sąmoningumo požymių žmoguje, kuris negali pajudėti ar atsakyti.

Tačiau nė vienas iš šių atradimų savaime nepaaiškina, kodėl smegenų aktyvumas apskritai turi vidinį išgyvenimą.

Didžiausia problema: kodėl smegenų signalai tampa „manimi“?

Įsivaizduokime, kad ateityje turime technologiją, galinčią užregistruoti absoliučiai kiekvieną jūsų smegenų neuroną.

Ji mato, kurie neuronai aktyvuojasi jums žiūrint į saulėlydį. Žino, kur perduodama vaizdinė informacija, kokios atminties sistemos suaktyvėja ir kuri smegenų dalis leidžia ištarti: „Tai gražu.“

Teoriškai galėtume aprašyti visą fizinę grandinę.

Vis tiek liktų keistas klausimas.

Kodėl visa ši elektrinė veikla jaučiasi kaip kažkas?

Kompiuterio kamera taip pat gali užregistruoti raudoną spalvą. Procesorius gali nustatyti jos RGB reikšmę. Dirbtinio intelekto sistema gali parašyti eilėraštį apie saulėlydį ir net pasakyti, kad jis „nuostabus“.

Tačiau iš tokio elgesio negalime automatiškai padaryti išvados, kad sistema viduje iš tikrųjų mato raudoną spalvą taip, kaip ją matome mes.

Šią skirtį filosofas Davidas Chalmersas išgarsino kaip vadinamąją „sunkiąją sąmonės problemą“. Galima tirti, kaip smegenys atpažįsta objektus, išlaiko dėmesį, formuoja prisiminimus ar priima sprendimus. Nepalyginamai sunkiau paaiškinti, kodėl šiuos procesus lydi subjektyvi patirtis.

Būtent tam sukurtos kelios konkuruojančios sąmonės teorijos.

Viena žinomiausių – globalios neuroninės darbo erdvės teorija. Pagal ją daug informacijos smegenyse apdorojama nesąmoningai, tačiau tam tikra informacija tampa sąmoninga tada, kai yra plačiai „transliuojama“ į daugelį smegenų sistemų ir tampa prieinama atminčiai, sprendimų priėmimui, kalbai bei veiksmams.

Kita įtakinga kryptis – integruotos informacijos teorija (IIT). Ji sąmonę sieja ne tik su informacijos kiekiu, bet ir su tuo, kaip stipriai sistema yra integruota į vieningą visumą. Naujausia IIT formuluotė bando sąmoningos patirties savybes aprašyti matematiškai.

Tačiau 2025 metų „Nature“ eksperimentas buvo ypač svarbus todėl, kad šių teorijų šalininkai iš anksto susitarė dėl konkrečių prognozių, o nepriklausoma tyrėjų komanda jas patikrino.

Tyrime informacija apie sąmoningai matomą turinį buvo aptikta tiek regimosios sistemos ir smilkininėse, tiek kai kuriose kaktinės žievės srityse. Kai kurie duomenys atitiko IIT, kiti – globalios darbo erdvės modelį, tačiau svarbios abiejų teorijų prognozės nepasitvirtino.

Tai labai reikšmingas rezultatas: 2026 metais mokslas vis dar neturi vienos eksperimentiškai patvirtintos teorijos, paaiškinančios žmogaus sąmonę.

Tai nereiškia, kad „mokslas nežino nieko“. Priešingai – sąmonės neurologija per kelis dešimtmečius pažengė milžiniškai.

Pavyzdžiui, naudojant transkranijinę magnetinę stimuliaciją galima trumpam sužadinti smegenų žievę ir EEG stebėti, kaip toli bei kaip sudėtingai šis signalas pasklinda. Šiuo principu sukurtas vadinamasis perturbacinio sudėtingumo indeksas (PCI).

Budriose smegenyse toks impulsas paprastai sukelia sudėtingą, daug regionų apimantį atsaką. Gilaus nesąmoningumo būsenose reakcija tampa paprastesnė ir labiau lokalizuota. PCI buvo sėkmingai naudojamas atskiriant budrumą, miegą, narkozę ir kai kurias sąmonės sutrikimų būsenas.

2024 metų tyrimas taip pat parodė ryšį tarp sąmoningos būsenos ir specifinio smegenų dinamikos režimo: propofolio bei ksenono sukeltas nesąmoningumas buvo susijęs su sumažėjusiu neuroninių signalų dinaminiu sudėtingumu, o ketamino būsenoje, kai žmonės gali patirti ryškius vidinius išgyvenimus ar sapnus, dalis šio sudėtingumo išliko.

Taigi pradeda ryškėti tam tikras bendras paveikslas.

Sąmonė, atrodo, nėra tiesiog „įjungtas vienas smegenų centras“. Jai greičiausiai reikalinga tam tikra smegenų būsena, kurioje skirtingos sistemos gali išlaikyti sudėtingą, diferencijuotą ir tarpusavyje koordinuotą informacijos srautą.

Tačiau čia reikia būti labai tiksliems.

Tai, kad sąmonė priklauso nuo smegenų, dar nėra tas pats teiginys kaip „mokslas įrodė, kad sąmonė yra tik smegenys“.

Pirmąjį teiginį remia milžiniškas neurologinių duomenų kiekis. Keičiant smegenų veiklą keičiasi mūsų patirtys, o labai smarkiai sutrikdžius tam tikrus smegenų tinklus gali išnykti ir įprasti sąmoningumo požymiai.

Antrasis teiginys jau yra platesnis filosofinis teiginys apie tikrovės prigimtį.

Mokslas gali išmatuoti smegenų aktyvumą ir susieti jį su žmogaus pasakojama patirtimi. Tačiau jis negali tiesiogiai įeiti į kito žmogaus vidinę perspektyvą. Sąmonę kiekvienas iš mūsų tiesiogiai pažįsta tik vienu atveju – savo paties.

Todėl egzistuoja ir radikalesnių hipotezių.

Dualistinės idėjos teigia, kad sąmonė ir fizinis kūnas nėra visiškai tas pats reiškinys. Panpsichizmo šalininkai svarsto, kad tam tikra elementari patyrimo savybė gali būti fundamentali tikrovės dalis, panašiai kaip erdvė, laikas ar materija. Kitos teorijos sąmonę bando aiškinti kaip sudėtingos informacinės sistemos emergentinę savybę – reiškinį, kuris atsiranda tik pasiekus tam tikrą organizacijos lygį.

Tačiau šiuo metu nėra patikimų eksperimentinių įrodymų, leidžiančių teigti, kad žmogaus sąmonė egzistuoja atskirai nuo veikiančių smegenų. Kita vertus, šiandieniniai eksperimentai taip pat nepateikia galutinio atsakymo, kodėl smegenyse vykstantys fiziniai procesai turi subjektyvų pojūtį.

Ši problema tampa dar svarbesnė atsirandant vis galingesniam dirbtiniam intelektui.

Jeigu sąmonė atsiranda tiesiog tada, kai informacijos apdorojimo sistema pasiekia tam tikrą sudėtingumą ar integracijos lygį, teoriškai kyla klausimas, ar kažkas panašaus galėtų atsirasti ir nebiologinėje sistemoje.

Tačiau jei sąmonei būtinos konkrečios gyvų smegenų biologinės savybės, vien vis galingesni kalbos modeliai nebūtinai priartės prie sąmoningumo, net jei jų elgesys atrodys vis žmogiškesnis.

Apie šį paradoksą „TechNaujienos.lt“ jau rašė nagrinėdami perspėjimą, kad dirbtinis intelektas vystosi greičiau, nei suprantame pačią sąmonę.

Dar platesnį klausimą kelia sąmonės evoliucija. Jei ji yra biologinio smegenų vystymosi rezultatas, kada evoliucijos istorijoje atsirado pirmoji tikra subjektyvi patirtis? „TechNaujienos.lt“ anksčiau aptarė tyrimus, leidžiančius manyti, kad sąmoningumo evoliucinės ištakos gali būti gerokai senesnės, nei ilgą laiką buvo įsivaizduojama.

Ne mažiau intriguojanti yra kita riba – mirtis. Neurologiniai tyrimai fiksuoja sudėtingus elektrinio aktyvumo pokyčius net paskutiniais gyvenimo etapais, apie kuriuos plačiau rašėme straipsnyje apie tai, kas vyksta žmogaus smegenyse likus kelioms minutėms iki mirties.

Tačiau ir čia svarbu nedaryti išvadų, kurių duomenys neleidžia daryti. Smegenų aktyvumas mirties proceso metu savaime nėra įrodymas, kad sąmonė gali egzistuoti be smegenų ar tęstis po jų veiklos nutrūkimo.

Todėl šiandien tiksliausias atsakymas į klausimą, ar sąmonė yra tik smegenų produktas, skamba kiek paradoksaliai.

Visi patikimi neurologiniai duomenys rodo, kad žmogaus sąmonė yra itin glaudžiai ir priežastingai susieta su smegenų veikla. Tačiau mokslas dar nepaaiškino, kodėl ši smegenų veikla apskritai sukuria vidinį pasaulį.

Galbūt ateityje atrasime biologinį mechanizmą ir dabartinis galvosūkis atrodys panašiai kaip kadaise paslaptinga gyvybės kilmė ar paveldimumas.

O gal paaiškės, kad sąmonės problema verčia peržiūrėti dalį mūsų prielaidų apie informaciją, materiją ir pačią tikrovę.

Kol kas galime stebėti milijardus nervinių impulsų, sudaryti vis tikslesnius žmogaus smegenų žemėlapius ir net aptikti sąmoningumo požymius ten, kur žmogaus kūnas jų neparodo.

Tačiau pats paprasčiausias klausimas išlieka.

Kodėl visa tai yra ne tik smegenyse vykstantys procesai – kodėl egzistuoja kažkas, kas juos patiria?

Ir į šį klausimą 2026 metais mokslas vis dar neturi galutinio atsakymo.