Raketa sudužo, bet fotojuosta išliko: prieš 80 metų pirmą kartą nufotografuota Žemė iš kosmoso

Sekite TechNaujienos Google

1946 metų spalio 24 dieną iš Naujosios Meksikos dykumos pakilo vokiečių V-2 raketa su 35 milimetrų kino kamera. Aparatas pasiekė maždaug 105 kilometrų aukštį, o jam krintant atgal į Žemę raketa sudužo. Mokslininkams pasisekė išsaugoti fotojuostą. Joje jie rado tai, ko žmonija iki tol neturėjo – pirmąsias Žemės nuotraukas, padarytas iš kosmoso. Praėjus 80 metų tas neryškus juodai baltas kadras tebėra vienas svarbiausių ankstyvojo kosmoso tyrinėjimo dokumentų.

Ši nuotrauka užfiksuota daugiau kaip dešimtmetį iki pirmojo dirbtinio Žemės palydovo „Sputnik 1“ skrydžio. NASA istorinėje apžvalgoje apie Žemės fotografavimą paaiškina, kaip JAV kariuomenės bandymų bazėje atsirado kamera, galėjusi pažvelgti iš anksčiau nepasiekto aukščio. Istorija prasidėjo ne nuo specialiai nuotraukoms suprojektuotos kosminės misijos, o nuo po karo perimtų balistinių raketų.

V-2 buvo nacių Vokietijoje sukurta tolimojo nuotolio raketa, Antrojo pasaulinio karo metais naudota miestams bombarduoti. Pasibaigus karui dalis jų konstrukcijų, įrangos ir specialistų atsidūrė JAV tyrimų programoje. White Sands poligone raketos pradėtos leisti su moksliniais prietaisais. Kameros, radiacijos matuokliai ir atmosferos tyrimų įranga išnaudodavo trumpas minutes, kol aparatas pakildavo virš tankiausių atmosferos sluoksnių.

1946 metų skrydžio kamera fotografavo maždaug kas pusantros sekundės. Tai nebuvo automatinis aparatas, transliuojantis į Žemę vaizdą realiuoju laiku: rezultatas buvo užfiksuotas fizinėje juostoje. Norint pamatyti nuotraukas, reikėjo atgauti medžiagą po skrydžio. Būtent todėl raketos kritimas nebuvo smulkmena. Jei juosta būtų sunaikinta, toks pat eksperimentas būtų turėjęs būti pakartotas.

Naujausi straipsniai

4 min. skaitymo • prieš 1 val

„1 000 dainų kišenėje“: prieš 25 metus pristatytas „iPod“ pakeitė ne tik muzikos grotuvus

4 min. skaitymo • prieš 1 val

Raketa sprogo dar prieš startą: SSRS beveik 30 metų slėpė Baikonūro katastrofą

4 min. skaitymo • prieš 1 val

Povandeniniame laive jau ruošė branduolinę torpedą: vienas karininkas sustabdė pavojingą sprendimą

Visi naujausi straipsniai →

Kas matyti istoriniame kadre?

Nuotraukoje nesimato mėlynos planetos, kokią įpratome matyti šiuolaikinėse NASA fotografijose. Joje – ryški balta debesų struktūra, tamsesni žemės paviršiaus plotai ir lenktas horizontas. Vaizdas grūdėtas, kontrastas netolygus, bet jame atpažįstama tai, ką iš daug mažesnio aukščio fotografuojantiems pilotams užfiksuoti buvo sunku – didelis Žemės paviršiaus plotas viename kadre.

Iki tol Žemė buvo fotografuota iš oro balionų ir orlaivių, tačiau šie aparatai nepasiekdavo kosmoso ribos. 1946-ųjų V-2 pakilo iki maždaug 65 mylių, arba 105 kilometrų. Tai viršija plačiai vartojamą 100 kilometrų Karmano liniją. Vis dėlto raketa neapskriejo Žemės: ji skrido suborbitine trajektorija ir grįžo į paviršių. Todėl pirmosios nuotraukos iš kosmoso negalima painioti su pirmąja nuotrauka, padaryta iš Žemės orbitos.

NASA nurodo, kad pirmąjį Žemės vaizdą iš orbitos 1959 metų rugpjūtį perdavė palydovas „Explorer 6“. Jo nuotrauka buvo ne tokia detali, kokią dabar gautume net telefonu, tačiau technologinis skirtumas esminis: duomenys buvo perduodami iš kosmose judančio aparato. Dar po metų „TIROS-1“ pradėjo siųsti televizinius debesuotumo vaizdus ir parodė, kaip palydovinė fotografija gali padėti prognozuoti orus.

Iš karo raketos – į mokslinį instrumentą

Vienas įdomiausių šio eksperimento prieštaravimų – pats jo įrankis. V-2 atsirado kaip ginklas, o po karo tuo pačiu konstrukcijos principu buvo kuriami mokslinių stebėjimų metodai. Tačiau nuotraukos istorinės reikšmės nereikėtų painioti su V-2 kūrimo aplinkybėmis: raketų gamybai nacių režimas naudojo priverstinį darbą, kurio aukų istorija neatsiejama nuo šios technologijos raidos.

Pokario eksperimentai White Sands bazėje įrodė, kad naudinga mokslinė medžiaga gali būti surinkta net per labai trumpą skrydį. NASA V-2 ir ankstyvųjų dviejų pakopų raketų programos apžvalgoje aprašomi ir kiti bandymai – nuo virš ozono sluoksnio gaunamų Saulės spektro duomenų iki atmosferos mėginių. Fotoaparatas buvo viena platesnės įrangos programos dalis.

Šiandien Žemę stebintys instrumentai geba matuoti temperatūrą, augmenijos pokyčius, jūrų paviršių ir atmosferą. Pavyzdžiui, palydovų duomenys apie Ramiojo vandenyno pokyčius jau naudojami analizuojant klimatinius reiškinius, o Saulės vėjo zondų matavimai atskleidžia procesus, kurių fotografija išvis negali parodyti.

1946 metų kadras išliko svarbus ne todėl, kad buvo gražus. Jo vertė – patikimai datuotas pirmas žvilgsnis į mūsų planetą iš už įprasto aviacijos aukščio. Kamera išgyveno nukritimą, kurio neatlaikė ją skraidinusi raketa, ir paliko įrodymą, kad Žemę galima tyrinėti jau ne tik būnant jos paviršiuje.

Viršelio nuotrauka: 1946 m. spalio 24 d. V-2 raketos kamera padarytas Žemės vaizdas. White Sands Missile Range / Applied Physics Laboratory, Wikimedia Commons, viešo naudojimo kūrinys.