Archeologai Europoje randa paslaptingus romėnų dvylikasienius – jų paskirtis iki šiol nežinoma

Sekite TechNaujienos Google

Romos imperijos šiaurės vakarų provincijose archeologai aptiko bronzinių dvylikasienių, kurių dvylikoje sienelių yra skirtingo dydžio angos. Dažnai jų kampuose išlietos mažos iškyšos. Tai paaiškinama Niukaslio universiteto archeologų apžvalga.

Tokie daiktai randami skirtingose archeologinėse vietose, tačiau nėra žinomo romėnų teksto, kuris aiškiai apibūdintų jų paskirtį. Dėl to mokslininkai siūlo įvairias, kartais viena kitai prieštaraujančias interpretacijas.

Romėnų dvylikasieniai paprastai gaminti iš bronzos ir sudaryti iš dvylikos penkiakampių plokštumų. Sienelių centruose yra apvalios angos, kurios gali būti skirtingo dydžio, o viršūnėse dažnai matomos nedidelės iškyšos. Dėl neįprastos formos tokie radiniai sulaukia daug dėmesio, tačiau vien iš išvaizdos jų funkcijos nustatyti neįmanoma.

Įdomu tai, kad šie objektai dažniausiai aptinkami buvusiose Romos imperijos šiaurės vakarų provincijose. Tai leidžia svarstyti, ar jie turėjo tam regionui būdingą paskirtį. Tačiau dabartinis radinių paplitimas gali būti susijęs ir su archeologinių tyrimų intensyvumu, išlikimo sąlygomis bei atsitiktinumu.

Naujausi straipsniai

4 min. skaitymo • prieš 2 val

Prieš 3 700 metų Babilono matematikai sprendė uždavinius, kuriuos šiandien mokome mokyklose

5 min. skaitymo • prieš 2 val

Senovės Egipto gydytojai prieš tūkstančius metų aprašė operacijas, kurios stebina ir šiandien

5 min. skaitymo • prieš 2 val

Kodėl romėnų betonas išsilaikė beveik 2 000 metų? Mokslininkai aptiko neįprastą savybę

Visi naujausi straipsniai →

Viena teorijų siūlo, kad dvylikasieniai galėjo būti naudojami matavimams. Skirtingo skersmens angos teoriškai galėtų padėti atlikti geometrinius palyginimus. Vis dėlto tokiam aiškinimui reikėtų parodyti, kad objektai buvo gaminami pagal pakankamai standartizuotus matmenis ir praktiškai duodavo nuoseklų rezultatą.

Kiti tyrėjai svarsto ritualinę arba simbolinę paskirtį. Tokia hipotezė kartais grindžiama radinių aplinka ar neįprasta forma, tačiau vien dekoratyvumas nėra tiesioginis ritualinės funkcijos įrodymas. Lygiai taip pat įspūdingas daiktas nebūtinai buvo brangus ar skirtas vien elitui.

Viešojoje erdvėje pasitaiko ir patrauklių, bet silpnai pagrįstų versijų – nuo žvakidžių iki įvairių specializuotų įrankių. Archeologams svarbu ne tik sugalvoti, kaip daiktas galėtų veikti, bet ir paaiškinti, kodėl būtent jis būtų naudotas tokiai funkcijai. Gerai hipotezei reikia daugiau nei veikiančios šiuolaikinės demonstracijos.

Radimvietės kontekstas gali būti svarbesnis už patį bronzinį objektą. Jei jis aptiktas kartu su įrankiais, monetomis ar ritualiniais daiktais, tai suteikia papildomos informacijos. Tačiau tokie ryšiai turi būti patikimai dokumentuoti, nes vėliau perkelti arba privačiose kolekcijose laikomi radiniai praranda dalį mokslinės vertės.

Kol nėra aiškaus senovinio rašytinio aprašymo ar pakankamai patikimų naudojimo pėdsakų, paskirties klausimas lieka atviras. Būtent tai šiuos objektus daro įdomius: jie rodo, kad net gerai tyrinėjamoje Romos imperijos istorijoje išliko kasdienių technologijų ir papročių, kurių šiandien iki galo nesuprantame.

Keista bronzinė forma

Vienoje hipotezėje jie vadinami matavimo įrankiais, kitoje – ritualiniais daiktais ar dekoratyviniais objektais. Pasitaiko ir populiarių, bet menkai pagrįstų aiškinimų, kurių nederėtų pateikti kaip atradimų.

Archeologams svarbiausia radimo aplinka: ar dvylikasienis aptiktas gyvenvietėje, šventvietėje, kape ar paslėptame lobyje. Vien daikto forma neleidžia patikimai nustatyti, kaip jis buvo naudojamas.

Istorinė archeologija ne visada gali atsakyti, kam buvo naudojamas konkretus daiktas. Dvylikasienių atveju trūksta tiek rašytinių aprašymų, tiek pakankamai aiškių naudojimo žymių. Nors šiuolaikinės rekonstrukcijos gali parodyti įvairias galimas funkcijas, nė viena jų savaime neįrodo, kad romėnai objektą naudojo būtent taip.

Svarbiausia informacija galėtų atsirasti iš gerai dokumentuotos radimvietės. Jei ateityje dvylikasienis bus aptiktas aiškiai apibrėžtoje aplinkoje kartu su kitais susijusiais įrankiais, tyrėjai gaus daugiau pagrindo vienai hipotezei. Kol kas paslaptingumas kyla iš turimų įrodymų spragų, o ne iš kokių nors antgamtinių radinio savybių.

Archeologijoje neužtenka vien įspūdingos radinio išvaizdos. Svarbu, kokioje aplinkoje jis aptiktas, ar išliko naudojimo pėdsakai ir ar jį galima susieti su kitais patikimais šaltiniais. Šią metodologinę problemą iliustruoja ir kiti atradimai, pavyzdžiui, dingusios rūšies atkūrimas iš fragmentiškų kaulų, nors tai visiškai skirtinga tyrimų sritis.

Kodėl sunku nustatyti paskirtį

Paslaptis išlieka ne todėl, kad objektas antgamtinis, o todėl, kad turimų duomenų nepakanka vienai hipotezei patvirtinti. Naujas radinys gali suteikti įrodymų, kurie dabartines teorijas pakeistų.

Romėnų dvylikasieniai dažnai pagaminti gana kruopščiai: sienelėse esančios skylės būna įvairaus skersmens, o kampus puošia mažos iškyšos. Tai leidžia tyrėjams lyginti radinius tarpusavyje ir ieškoti pasikartojančių gamybos požymių.

Pagrindinė problema – trūksta tiesioginių senovinių paaiškinimų. Radiniai, išimti iš pirminio archeologinio konteksto, pasako mažiau nei tie, kurie dokumentuoti kartu su aplinkiniais objektais. Naujai rastas dvylikasienis gali būti ypač vertingas ne dėl savo išvaizdos, o dėl tikslios radimvietės.