Kai kurie žmonės paveldėjo neandertaliečių geną – jo poveikis kūnui nustebino mokslininkus

Sekite TechNaujienos Google

Dalis šiandien gyvenančių žmonių savo kūno sudėjimą gali būti paveldėję ne tik iš tėvų ar senelių. Naujas tarptautinis tyrimas atskleidė, kad iš neandertaliečių paveldėta augimo hormono receptoriaus geno versija siejama su didesne raumenų mase, šiek tiek didesniu ūgiu ir net tam tikrais žandikaulio bei dantų ypatumais.

Naujas tyrimas buvo paskelbtas Cell.com moksliniame žurnale. Mokslininkai nagrinėjo augimo hormono receptorių GHR – ląstelių paviršiuje esantį baltymą, kuris reaguoja į organizmo gaminamą augimo hormoną ir dalyvauja reguliuojant augimą bei kūno vystymąsi.

Neandertaliečių GHR versijoje mokslininkai nustatė du aminorūgščių pakitimus. Šis genetinis variantas į Homo sapiens genomą pateko tada, kai šiuolaikinių žmonių protėviai kryžminosi su neandertaliečiais. Kad tokie kontaktai paliko ilgalaikį pėdsaką mūsų genome, žinoma jau seniai – ankstesnė neandertaliečių ir šiuolaikinių žmonių genomų analizė parodė, kad dauguma ne Afrikos populiacijų žmonių iki šiol turi maždaug 1–2 proc. neandertaliečių kilmės DNR.

Skirtumas matomas daugiau nei milijono žmonių duomenyse

Tyrėjai išanalizavo penkių didelių biobankų duomenis, apimančius daugiau nei 1,13 mln. žmonių, bei atskirai įvertino 6 602 vaikų duomenis. Rezultatai parodė, kad neandertaliečių GHR varianto nešiotojai suaugę buvo vidutiniškai maždaug 3 mm aukštesni ir turėjo apie 270–285 gramais daugiau liesos kūno masės.

Naujausi straipsniai

4 min. skaitymo • prieš 2 val

Europoje patvirtintas revoliucinis tinklainės implantas – aklieji vėl galės skaityti

4 min. skaitymo • prieš 2 val

Lietuvos energetikoje – istorinis lūžis: „Litgrid“ pusmečio rezultatų apžvalga

10 min. skaitymo • prieš 3 val

Ikoniškasis „Honda Prelude“ atgimė – ar pateisins pirkėjų lūkesčius?

Visi naujausi straipsniai →

Didžioji dalis šio papildomo svorio buvo susijusi būtent su raumenimis – ypač rankų, kojų ir liemens srityse. Mokslininkai taip pat pastebėjo vidutiniškai maždaug 2,7 mm didesnę klubų apimtį.

Tačiau poveikis neapsiribojo vien raumenimis. Variantas buvo siejamas su trumpesnėmis dantų šaknimis, subtiliai kitokia apatinio žandikaulio forma ir didesne tikimybe turėti išsikišusį viršutinį sąkandį. Tyrėjai pažymi, kad dalis šių savybių primena anatominius bruožus, būdingus neandertaliečiams.

Pokyčiai vis dėlto yra labai nedideli. Vien pažvelgus į žmogų nustatyti, ar jis turi šį genetinį variantą, būtų neįmanoma. Be to, ryškesni skirtumai pasirodė tik po lytinio brendimo – vaikų duomenyse tokio paties poveikio nepastebėta.

Tai dar vienas pavyzdys, parodantis, kad neandertaliečiai tiesiog „nedingo“ nepalikdami pėdsakų. Nauji genetiniai tyrimai nuolat papildo mūsų supratimą apie jų istoriją. Pavyzdžiui, neseniai paskelbti genetiniai duomenys apie vėlyvuosius neandertaliečius Europoje parodė, kad jų populiacijos istorija buvo gerokai sudėtingesnė, nei manyta anksčiau.

Laboratorijoje poveikis buvo dar aiškesnis

Vien statistinių sąsajų mokslininkams neužteko. Jie laboratorijoje sukūrė ląsteles, turinčias neandertaliečių ir šiuolaikiniams žmonėms būdingas augimo hormono receptoriaus versijas, ir stebėjo jų reakciją į augimo hormoną.

Rezultatas buvo ryškus – neandertaliečių receptorių turinčios ląstelės reagavo stipriau ir proliferavo sparčiau. Tyrimo duomenimis, vienas iš neandertaliečiams būdingų aminorūgščių pakitimų sustiprino STAT5 signalizaciją – vieną iš mechanizmų, kuriais augimo hormono signalas perduodamas ląstelės viduje.

Svarbu pabrėžti, kad tai nereiškia, jog šio geno nešiotojai automatiškai tampa stiprūs ar raumeningi. Keli šimtai gramų vidutinio raumenų masės skirtumo yra nedidelis efektas, o fizinis aktyvumas, mityba, amžius, hormonai ir daugybė kitų genų kūno sudėjimui turi kur kas didesnę bendrą įtaką.

Pats genetinis variantas pasaulyje taip pat pasiskirstęs labai nevienodai. Tyrimo duomenimis, jį turi maždaug 0,5 proc. europiečių, apie 2 proc. Šiaurės ir Pietų Amerikos populiacijų, apie 15 proc. Rytų Azijos ir net apie 20 proc. Pietų Azijos gyventojų.

Naujasis atradimas ypač įdomus todėl, kad sujungia du skirtingus įrodymų tipus: daugiau nei milijono šiuolaikinių žmonių genetinius ir kūno sudėjimo duomenis bei laboratorinius eksperimentus, rodančius, kaip konkrečiai veikia neandertaliečių receptorius.

Tyrimas taip pat papildo vis gausėjančius įrodymus, kad neandertaliečių genetinis palikimas nėra vien tolimos praeities reliktas. Jis iki šiol gali daryti nedidelę, bet išmatuojamą įtaką šiuolaikinio žmogaus biologijai. O naujausi tyrimai apskritai verčia iš naujo vertinti seną požiūrį į mūsų išnykusius giminaičius – neseniai mokslininkai suabejojo net dešimtmečius gyvavusia neandertaliečių išnykimo teorija.