Prieš 476 tūkst. metų žmonių protėviai jau konstravo iš medžio: seniausias tokio tipo radinys

Sekite TechNaujienos Google

Gerokai prieš atsirandant šiuolaikiniam žmogui, mūsų protėviai jau mokėjo sujungti stambius medžio kamienus į konstrukciją. Tai rodo prie Kalambo krioklio Zambijoje aptikti du specialiai apdirbti rąstai, kuriems apie 476 tūkst. metų. Radinys keičia įprastą priešistorės vaizdą: ankstyvųjų žmonių giminaičių technologijos neapsiribojo akmeniniais įrankiais. Tačiau archeologai kol kas nežino, ar išlikę rąstai buvo platformos, tako, ar kito statinio dalis.

2023 metais žurnale „Nature“ paskelbtame tyrime aprašyti 2019 metų kasinėjimai prie Kalambo upės, netoli Zambijos ir Tanzanijos sienos. Vandens prisotinti sluoksniai išsaugojo medieną, kuri sausumoje paprastai suirtų per daug trumpesnį laiką. Be specialių dirvožemio sąlygų šio darbo pėdsakų šiandien greičiausiai nebūtų.

Vienas rąstas, apie 1,4 metro ilgio, gulėjo ant didesnio kamieno. Viršutiniame išpjauta įduba, į kurią įstatytas apatinis medis. Tyrėjai užfiksavo apdirbimo žymes ir konstrukcijos elementų padėtį, nesuderinamą su atsitiktinai upės atneštų šakų sankaupa. Įduba buvo sąmoningai pritaikyta antrajam rąstui, kad abu laikytųsi kartu.

Medienos išlikimas sukėlė ir pažinimo problemą: kaip datuoti daiktą, kuris netinka daugeliui įprastų archeologinių metodų? Mokslininkai datavo aplink esančius nuosėdų sluoksnius liuminescencijos metodu. Jis leidžia vertinti, kada mineralų grūdeliai paskutinį kartą buvo apšviesti, prieš juos užklojant naujiems sluoksniams. Gauti duomenys rodo maždaug 476 tūkst. metų amžių, tačiau, kaip ir bet kuris matavimas, turi paklaidą.

Naujausi straipsniai

2 min. skaitymo • prieš 42 minutės

Lietuva investuoja į technologijų verslo talentus: septynių magistrantų studijoms – 49,3 tūkst. eurų

4 min. skaitymo • prieš 45 minutės

Kodėl automobilio akumuliatorius nusėda net važinėjant kasdien?

4 min. skaitymo • prieš 45 minutės

Senos padangos gali būti pavojingos net su geru protektoriumi: kaip patikrinti jų amžių?

Visi naujausi straipsniai →

Kam reikėjo tokios medinės konstrukcijos?

Galima paskirtis – paaukštinta platforma, takas ar kokios nors statinio dalies pagrindas drėgnoje aplinkoje. Tačiau iš dviejų išlikusių kamienų neįmanoma nustatyti, kokio dydžio buvo visas objektas. Tyrėjai neaptiko tokio pilno statinio, kurį būtų galima užtikrintai pavadinti namu, todėl žurnalistiniu požiūriu tiksliau kalbėti apie ankstyvą konstrukcinį medienos panaudojimą.

Tai svarbu todėl, kad priešistorės technologijų istorija dažniausiai rašoma pagal akmens dirbinius. Akmuo išlieka tūkstančius metų, o medis, pluoštas ir oda suyra. Dėl tokio išlikimo skirtumo seniausieji žmonių giminaičiai gali atrodyti mažiau išradingi, nei buvo iš tikrųjų. Kalambo radinys pateikia tiesioginį įrodymą, jog jie mokėjo apdirbti didelius medžio gabalus ir juos sujungti.

Toje pačioje vietovėje rasti ir kiti mediniai daiktai: pleištas, kasimo lazda, apdirbtas rąstas bei įrantą turinti šaka. Jų datavimas apima vėlesnius laikotarpius, maždaug nuo 390 tūkst. iki 324 tūkst. metų prieš dabartį. Tai reiškia, kad vietovėje aptikti ne vieno momentinio įvykio, o skirtingų laikotarpių medienos apdirbimo pėdsakai.

Konstravimas iš kelių dalių reikalauja kitokio planavimo nei vieno akmens nutašymas. Meistras turi pasirinkti medį, pakeisti jo formą ir numatyti, kaip atskiros dalys laikysis kartu. Tokį procesą galima įvardyti techniniu planavimu, tačiau pats radinys neleidžia patikimai spręsti apie jį sukūrusių būtybių kalbą ar socialinę organizaciją.

Kas buvo šie meistrai?

Rąstai daug senesni už seniausius patikimus mūsų rūšies fosilijų radinius, kurių amžius siekia apie 300 tūkst. metų. Vadinasi, juos greičiausiai apdirbo ankstesnė žmonių giminės atšaka. Tačiau greta medinės konstrukcijos nerasta tokios informacijos, kuri leistų aiškiai nurodyti konkrečią rūšį. Priskirti kūrinį neandertaliečiams ar Homo erectus be papildomų įrodymų būtų spėjimas.

Kalambo atradimas nesako, kad prieš beveik pusę milijono metų visur buvo statomi mediniai namai. Jis parodo kur kas apčiuopiamesnį dalyką: vienoje Afrikos vietoje gyvenusios būtybės turėjo įrankius ir gebėjimus, leidusius tikslingai sujungti stambius rąstus. Tai praplečia ankstyvųjų technologijų vaizdą, kuriame ilgą laiką dominavo vien akmeniniai įrankiai.

Archeologams ypač svarbus rąstuose išpjautos įdubos pobūdis. Ji neprimena natūralaus lūžio: mediena pašalinta ten, kur vienas kamienas kerta kitą, o sujungimas išlaiko pasirinktą padėtį. Toks radinys aiškesnis už pavienę apdegusią šaką, kurios paskirtį būtų sunku atskirti nuo gamtinių procesų. Tai nereiškia, kad archeologai žino visą statinio formą, tačiau apdirbimo žymės leidžia tvirtai kalbėti apie sąmoningą žmogaus giminaičių veiklą.

Vietos aplinka taip pat paaiškina, kodėl tyrėjai svarsto apie platformą ar taką. Prie upės vandens lygis ir drėgnas gruntas gali apsunkinti judėjimą; paaukštinta konstrukcija būtų praktiškas sprendimas. Vis dėlto tai rekonstrukcinė hipotezė, ne kasinėjimuose atrastos grindys ar tilto liekanos. Atskirti tiesiogiai išmatuotą radinį nuo jo galimos paskirties yra pagrindinė šio atradimo istorijos dalis.

Pirminis mokslinis tyrimas: „Nature“ publikuotas Kalambo radinių tyrimas. Metodų ir datavimo detalės pateiktos originaliame straipsnyje.