Vienas eskadrinis minininkas prieš Japonijos karo laivyną: kapitono įsakymas tapo paskutine jo kova

Sekite TechNaujienos Google

1944 metų spalio 25-osios rytą JAV eskadrinio minininko „USS Johnston“ įgula prie Filipinų krantų pamatė tai, kam jos laivas nebuvo skirtas: artėjančius Japonijos linijinius laivus ir sunkiuosius kreiserius. Amerikiečių pusėje buvo nedidelė lėktuvnešių ir jų palydos grupė. Kapitonas Ernestas Evansas pasirinko ne trauktis paskui saugomus laivus, o pasukti tiesiai į gerokai stipresnį priešą. Po kelių valandų „Johnston“ nuskendo, o pats vadas dingo jūroje.

Spalio 25-ąją sukanka 82 metai nuo mūšio prie Samaro. JAV karinio jūrų laivyno archyvinis pasakojimas apie „Johnston“ leidžia atkurti ne legendą apie vieną laivą, nugalėjusį visą flotilę, o konkrečią kovą, kurioje laiko laimėjimas buvo svarbesnis už galimybę išlikti.

„Johnston“ priklausė amerikiečių junginiui, radijo ryšiu vadintam „Taffy 3“. Jis turėjo šešis mažus palydos lėktuvnešius ir kelių karo laivų apsaugą. Lėktuvnešiai buvo skirti sausumos operacijoms remti, o ne kovoti su Japonijos sunkiaisiais paviršiniais laivais. Pastarieji netikėtai pasirodė iš šiaurės, kai amerikiečiai rėmė išsilaipinimą Leitės saloje.

Priešininko pajėgose buvo keturi linijiniai laivai, aštuoni kreiseriai ir vienuolika eskadrinių minininkų. Tokį jėgų santykį pateikia JAV karinio jūrų laivyno muziejaus mūšio aprašymas. Amerikiečių palydos eskadriniai minininkai turėjo kur kas mažesnio kalibro pabūklus ir labai ribotą torpedų atsargą. Užduotis staiga pasikeitė: reikėjo neleisti japonų laivams greitai pasiekti pažeidžiamų lėktuvnešių.

Naujausi straipsniai

4 min. skaitymo • prieš 1 val

„1 000 dainų kišenėje“: prieš 25 metus pristatytas „iPod“ pakeitė ne tik muzikos grotuvus

4 min. skaitymo • prieš 1 val

Raketa sudužo, bet fotojuosta išliko: prieš 80 metų pirmą kartą nufotografuota Žemė iš kosmoso

4 min. skaitymo • prieš 1 val

Raketa sprogo dar prieš startą: SSRS beveik 30 metų slėpė Baikonūro katastrofą

Visi naujausi straipsniai →

Dešimt torpedų ir dar viena ataka

Evansas nelaukė, kol gaus patogesnę progą pulti. „Johnston“ pasuko į ugnį, iššovė dešimt torpedų ir daugiau kaip du šimtus artilerijos sviedinių. Bent viena torpeda pataikė į sunkųjį kreiserį „Kumano“ ir apgadino jo priekį. Laivas iš mūšio pasitraukė, tačiau tuo momentu „Johnston“ jau pats buvo smarkiai kliudytas.

Japonų sviediniai sugadino amerikiečių eskadrinį minininką, sumažino jo greitį, nuniokojo ginkluotės ir valdymo sistemas. Evansas buvo sužeistas. Karinio jūrų laivyno istorikai pažymi detalę, parodančią vado sprendimo mastą: net ir nebeturėdamas torpedų bei praradęs dalį kovinio pajėgumo, eskadrinis minininkas vėl įsitraukė į mūšį.

„Johnston“ pabūklai šaudė ir į gerokai didesnį Japonijos linijinį laivą. Evansas taip pat nurodė nukreipti ugnį į kreiserį, kuris taikėsi į amerikiečių lėktuvnešį „Gambier Bay“. Tikslas buvo labai praktiškas – priversti priešininką šaudyti į eskadrinį minininką, o ne į lėktuvnešį. Tai nebuvo techninės pergalės pažadas: mažas laivas negalėjo atlaikyti ilgalaikės dvikovos su tokia ugnies galia.

Tuo pat metu kiti amerikiečių palydos laivai kūrė dūmų uždangą, manevravo ir atakavo. Lėktuvnešiai kėlė orlaivius, o jų pilotai mėgino stabdyti japonų veržimąsi. Todėl „Johnston“ istorija nėra atskira nuo viso junginio pasipriešinimo. Jo užduotis buvo atimti iš priešo minutes, reikalingas didesniam puolimui sužlugdyti.

Kas nutiko kapitonui ir 327 žmonių įgulai?

Maždaug 9 val. 45 min. ryto, po pustrečios valandos kovos, Evansas įsakė palikti laivą. Po dvidešimt penkių minučių „Johnston“ apsivertė ir nuskendo. Iš 327 žmonių išgyveno tik 141. Šiuos duomenis pateikia laivo istorija, kurią saugo JAV karinio jūrų laivyno istorijos ir paveldo vadovybė.

Dalis jūreivių žuvo mūšyje, kiti mirė po laivo žūties laukdami pagalbos jūroje. Evansą liudininkai dar matė vandenyje su gelbėjimosi liemene, bet jis nebegrįžo. Po mirties kapitonui suteiktas aukščiausias JAV karinis apdovanojimas – Garbės medalis. Pats eskadrinis minininkas iš JAV laivyno sąrašų buvo išbrauktas praėjus kiek daugiau nei mėnesiui po savo paskutinio mūšio.

Japonų pajėgos patyrė nuostolių ir pasitraukė. Vis dėlto būtų netikslu teigti, kad vienas „Johnston“ privertė visą flotilę atsisakyti puolimo. Tam įtakos turėjo kelių amerikiečių laivų veiksmai, lėktuvų atakos ir Japonijos vadovybės sprendimai. Būtent šį platesnį vaizdą pateikia karinio laivyno istoriko analizė.

Šio mūšio aprašymą šiandien papildo modernios jūrinio karo technologijos. Pavyzdžiui, Ukrainos DELTA sistemos bandymai NATO jūrų pratybose rodo, kiek pasikeitė informacijos apie priešo padėtį rinkimas ir perdavimas. Prie Samaro amerikiečių palydos laivai priešininką pamatė tada, kai jis jau buvo pavojingai arti.

Ši istorija taip pat primena, kodėl Antrojo pasaulinio karo palikimas jūroje nėra vien muziejų tema. Žuvusiųjų laivai, sprogmenys ir išlikę archyvai tebėra to paties konflikto materialūs pėdsakai. „USS Johnston“ istorijoje iškalbingiausia ne vien kapitono drąsa, o tai, ką jis mėgino apsaugoti: lėtus, menkai ginkluotus lėktuvnešius ir juose buvusius žmones.

Archyvinė nuotrauka: „USS Johnston“ 1943 m., JAV karinis jūrų laivynas; restauravo Adam Cuerden. Wikimedia Commons, viešo naudojimo kūrinys.