Kodėl pigūs dronai verčia NATO keisti oro gynybą: vienai bazei apsaugoti gali reikėti 74 mln. dolerių

Sekite TechNaujienos Google

Mažų dronų plitimas verčia karines pajėgas statyti vis sudėtingesnes daugiasluoksnes apsaugos sistemas. JAV Kongreso biudžeto biuras šiemet apskaičiavo, kad vienos tipinės karinės bazės aprūpinimas tokia gynyba galėtų kainuoti apie 74 mln. dolerių, o kasmetinė priežiūra – mažiausiai 5 mln. dolerių. Tai ne visų NATO bazių realių išlaidų statistika, o konkretus JAV institucijos modeliuotas variantas.

Šis skaičius ryškiai kontrastuoja su atskirų mažų bepiločių orlaivių kaina. Paprasto drono įsigijimas ar surinkimas gali kainuoti gerokai mažiau nei visa gynybos infrastruktūra, reikalinga jam aptikti, atpažinti ir sustabdyti. Tačiau netikslu tiesiogiai lyginti vieno drono kainą su visos bazės apsaugos įrengimu, nes gynyba skirta daugeliui vienu metu galimų grėsmių.

Gynybos grandinė prasideda dar prieš perėmimą. Reikia aptikti objektą, atskirti jį nuo paukščio ar draugiško orlaivio, nustatyti trajektoriją ir pasirinkti priemonę. Dalis dronų valdomi radijo ryšiu, kiti gali veikti autonomiškai arba naudoti alternatyvias navigacijos priemones.

Vienos universalios priemonės nėra

Biudžeto biuras išskiria radarus, radijo dažnių analizę, akustinius jutiklius ir optines sistemas. Dronų neutralizavimas taip pat gali skirtis: nuo ryšio trikdymo iki fizinio perėmimo. Kiekvienas metodas turi apribojimų, todėl efektyviausia laikoma kelių priemonių kombinacija.

Naujausi straipsniai

4 min. skaitymo • prieš 1 val

Kodėl „Microsoft“ nepavyko įsitvirtinti išmaniųjų telefonų rinkoje? „Nokia“ sandorio pamokos

4 min. skaitymo • prieš 1 val

Kodėl pasaulis taip priklausomas nuo Taivano lustų gamintojos TSMC?

4 min. skaitymo • prieš 1 val

Kaip „Nvidia“ iš vaizdo plokščių gamintojos tapo dirbtinio intelekto infrastruktūros pagrindu?

Visi naujausi straipsniai →

NATO spalio mėnesį pranešė apie didesnio masto apsaugos nuo dronų bandymus, kuriuose vertinama, kaip skirtingų valstybių jutikliai, valdymo sistemos ir poveikio priemonės veikia kartu. Tai rodo, kad technologinis suderinamumas tampa beveik toks pat svarbus kaip atskiras geras radaras ar perėmėjas.

Kitas sunkumas – nuolatinis grėsmių kitimas. Programinės įrangos atnaujinimai, nauji ryšio dažniai, netikėti skrydžio maršrutai ir dronų spiečiai gali mažinti prieš kelerius metus įdiegtų sistemų veiksmingumą. Todėl gynybos sistemų pirkimas nėra vienkartinis projektas.

Lietuvai aktualus ir pirkimų modelis

Lietuvoje jau svarstomi įvairūs dronų aptikimo ir neutralizavimo sprendimai. Pavyzdžiui, viešai skelbta apie 5 mln. eurų vertės Lietuvos dronų aptikimo sistemos konkursą. Šis projektas nėra tiesiogiai lygintinas su JAV Kongreso biudžeto biuro modeliuota visos bazės daugiasluoksne apsauga, nes skiriasi reikalavimai ir aprėptis.

Svarbus ir tinkamas resursų paskirstymas. Brangios raketos tinkamos kai kurioms pavojingoms oro grėsmėms, bet masinėms mažų dronų atakoms gali reikėti kitokio atsako. Todėl karinės organizacijos vertina pigesnius perėmimo būdus, elektroninę kovą ir pažangesnį grėsmių prioritetizavimą.

Kiekvienos apsaugos sistemos sąnaudos priklauso nuo to, ką ji turi ginti. Vienam nedideliam objektui gali pakakti ribotos jutiklių ir perėmimo priemonių kombinacijos, o didelė karinė bazė turi apsaugoti skirtingas teritorijas, nuolat stebėti aplinką ir vienu metu reaguoti į kelias grėsmes. Todėl 74 mln. dolerių JAV institucijos vertinimas nėra universali vieno radaro arba vienos perėmimo sistemos kaina. Jo paskirtis – iliustruoti viso apsaugos komplekso mastą.

Didelę reikšmę turi ir klaidingų pavojaus signalų skaičius. Aplink karines bazes skraido paukščiai, civiliniai orlaiviai ir teisėtai naudojami dronai. Jei sistema per dažnai perspėja apie nekenksmingus objektus, operatoriai praranda laiką ir išteklius. Jei aptikimo slenksčiai pernelyg griežti, gali būti praleisti maži ar neįprastai judantys aparatai. Tai nuolatinis technologinis kompromisas, kurį galima spręsti gerinant jutiklių duomenų apdorojimą.

Elektroninis ryšio trikdymas taip pat ne visuomet yra tinkama išeitis. Kai kurie aparatai gali veikti pagal iš anksto įrašytą maršrutą, kiti naudoja ne vieną ryšio kanalą. Trikdant radijo spektrą gali būti paveiktos ir draugiškos sistemos, todėl tam būtinos griežtos procedūros. Fizinis perėmimas savo ruožtu gali sukelti nuolaužų kritimo riziką.

NATO bandymuose didžiausia vertė dažnai sukuriama ne vien išbandant geresnį jutiklį, o sujungiant kelis skirtingų gamintojų elementus į vieną valdymo grandinę. Kai duomenys perduodami standartizuotai, vienos sistemos aptiktą objektą gali sekti ir kitos priemonės. Tai ypač svarbu sąjungininkų gynyboje, kur vienoje teritorijoje gali veikti kelios skirtingų valstybių sistemos.

JAV analizė rodo, kad apsauga nuo dronų nėra mažas papildomas pirkinys šalia įprastos oro gynybos. Tai atskira nuolat atnaujinama infrastruktūra, kurios mastas ir kaina priklauso nuo saugomo objekto svarbos bei tikėtino atakos scenarijaus.