NASA ir NOAA: 2026 metų ozono skylė – septinta didžiausia per 48 metus, tačiau yra svarbi gera žinia

Sekite TechNaujienos Google

NASA ir JAV Nacionalinė vandenynų ir atmosferos administracija NOAA lapkričio 4 d. paskelbė, kad 2026 metų ozono skylė virš Antarktidos buvo septinta didžiausia pagal sezoninį vidutinį plotą per 48 stebėjimų metus. Iš pirmo žvilgsnio toks rezultatas atrodo labai bloga naujiena, tačiau mokslininkai pabrėžia, kad ilgalaikis Žemę nuo ultravioletinės spinduliuotės saugančio sluoksnio atsikūrimas vis dar vyksta.

NOAA ir NASA paskelbtais matavimais, nuo rugsėjo 7 iki spalio 13 dienos skylės vidutinis plotas siekė apie 25 mln. kvadratinių kilometrų, o didžiausias vienos dienos plotas rugsėjo 18 d. buvo apie 27,1 mln. kvadratinių kilometrų. Tai nėra teiginys, kad lapkričio 4 d. staiga atsivėrė nauja skylė – mokslininkai apibendrino šių metų Antarktidos pavasario sezoną.

Kodėl šių metų ozono skylė išaugo?

Ozono skylė virš Antarktidos yra sezoninis reiškinys, kurį veikia tiek atmosferoje esantys žmogaus sukurti junginiai, tiek konkretūs metų orai. Australų pavasario metu stratosferoje gali susidaryti sąlygos, leidžiančios chlorui ir bromui labai efektyviai ardyti ozoną. Šių medžiagų šaltiniai istoriškai buvo įvairūs šaldymo, aerozolių ir pramonės produktai. Dėl tarptautinių apribojimų jų koncentracijos pamažu mažėja, tačiau atmosferoje jie gali išlikti itin ilgai, todėl vienas sėkmingas politinis susitarimas neatkuria apsauginio sluoksnio per kelerius metus.

Šių metų matavimai rodo, kad stiprus poliarinis sūkurys sudarė palankias sąlygas ilgesniam ozono ardymo laikotarpiui. Tačiau mokslininkai išskiria svarbią priešingą aplinkybę: be per dešimtmečius įgyvendintų cheminių medžiagų ribojimų ozono netekimas galėjo būti gerokai didesnis. Tai padeda atskirti ilgalaikę ozono sluoksnio atsigavimo kryptį nuo vieno sudėtingo sezono. Dėl to norint vertinti politikos rezultatą būtina žiūrėti į daugiametes tendencijas, o ne lyginti tik dvi gretimas vasaras ar rudenius.

Naujausi straipsniai

4 min. skaitymo • prieš 27 minutės

NASA pirmą kartą spėjo paleisti raketas Saulės žybsnio metu: padėjo nauja perspėjimų sistema

4 min. skaitymo • prieš 42 minutės

Kanada prisijungė prie Europos superkompiuterių tinklo: bendradarbiaus ir kvantinių technologijų srityje

4 min. skaitymo • prieš 57 minutės

ESA sistema „Meerkat“ perspėja apie artėjančius asteroidus: kaip ji ieško galimų smūgių į Žemę

Visi naujausi straipsniai →

NASA ir NOAA matuoja ne vien matomą skylės plotą. Svarbus ir ozono kiekis atmosferos stulpelyje, matuojamas Dobsono vienetais. Gali būti sezonų, kai skylė užima didelį plotą, tačiau mažiausia koncentracija nėra rekordinė, ir atvirkščiai. Tokie duomenys reikalauja palydovinių bei atmosferos balionais atliekamų matavimų. Kitame mūsų aprašytame moksliniame tyrime nagrinėtas deguonis galaktikose; čia svarbu nepainioti astronominio elemento gausos su trijų atomų deguonies molekulių – ozono – apsauga Žemės atmosferoje.

Ozono sluoksnį ardo tam tikri žmogaus sukurti chloro ir bromo junginiai, kurie aukštutinėje atmosferoje sukelia chemines reakcijas. Tačiau kiekvienų metų skylių dydį labai veikia ir oro sąlygos stratosferoje. Šiemet stiprus poliarinis sūkurys ilgai palaikė itin šaltas sąlygas, palankias ozono ardymui, todėl skylė buvo didesnė nei daugeliu pastarųjų sezonų.

Mokslininkų vertinimu, jei ozoną ardančių cheminių medžiagų kiekis būtų toks didelis kaip apie 2000 metus, 2026 metų skylė galėjo būti dar 3,5 mln. kvadratinių kilometrų didesnė. Tai rodo, kad tarptautinės priemonės veikia net tada, kai vienais metais gamtinės sąlygos padidina stebimą skylės plotą.

Ką rodo ilgalaikiai matavimai?

Ozono sluoksnio atkūrimas nėra tolygus procesas, kurio kiekvienų metų grafikas turėtų būti vis geresnis. Stratosferos temperatūra, poliarinio sūkurio stiprumas ir atmosferos cirkuliacijos skirtumai gali laikinai padidinti arba sumažinti skylės plotą. Todėl mokslininkai pasitelkia ilgus duomenų rinkinius ir lygina skirtingus rodiklius. Svarbu ir tai, kad ozonas aukštutinėje atmosferoje saugo nuo kenksmingos ultravioletinės spinduliuotės, o ozonas prie Žemės paviršiaus yra oro taršos komponentas. Nors pavadinimas tas pats, šių dviejų kontekstų nereikėtų painioti. NASA ir NOAA ilgalaikius vertinimus grindžia daugeliu stebėjimo metodų, o ne vien didžiausios skylės nuotrauka.

Pagal 1987 metų Monrealio protokolą pasaulio valstybės palaipsniui atsisakė daugelio ozono sluoksnį ardančių medžiagų. Jų koncentracija atmosferoje mažėja lėtai, nes seni junginiai gali išlikti dešimtmečius. NASA ir NOAA vertina, kad Antarktidos ozono sluoksnis gali atsikurti iki 2070-ųjų, nors atskiri sezonai ir toliau gali būti labai skirtingi.

Skylės plotas nėra tas pats, kas ozono koncentracijos sumažėjimo gylis. NOAA matavo, kad šių metų mažiausia ozono koncentracija virš Pietų ašigalio buvo 105 Dobsono vienetai, palyginti su rekordiniu 92 vienetų rodikliu 2006 metais. Taigi šių metų reiškinys buvo didelis plotu, bet ne toks gilus kaip blogiausi istorijoje.

Šie rezultatai svarbūs ir Europai kaip aplinkos politikos pavyzdys: tarptautiniai susitarimai gali duoti rezultatų, nors jų poveikis matomas per dešimtmečius. Aplinkosaugos sprendimai dažnai turi ilgalaikes pasekmes, tačiau jų mastas ir mechanizmai labai skiriasi. Šiame NASA ir NOAA pranešime svarbiausia ne gąsdinanti antraštė, o skirtumas tarp vienų metų oro sąlygų ir ilgalaikės ozono atkūrimo tendencijos.