Skip to content
Keramika susispaudė 60 proc. ir nesubyrėjo: mokslininkai pakeitė jos vidinę sandarą

DI sukurta iliustracija.

Keramika susispaudė 60 proc. ir nesubyrėjo: mokslininkai pakeitė jos vidinę sandarą

Keramika paprastai vertinama dėl kietumo, tačiau gavusi per didelę apkrovą gali staiga lūžti. Austrijoje dirbantys mokslininkai parodė neįprastą šio kompromiso išimtį: specialiai paruošti tantalo nitrido mikromėginiai atlaikė maždaug 60 proc. gniuždymo deformaciją ir išlaikė gebėjimą nešti apkrovą. Medžiagos kietumas kartu siekė apie 43 gigapaskalius.

REKLAMA

Lapkričio 19 d. žurnale „Nature Communications“ paskelbtame tyrime Yong Huango, Zhuo Cheno ir kolegų komanda aprašo keraminę plėvelę su specialiai suformuota nanometrinio mastelio kristalų sandara. Tyrime dalyvavo Austrijos mokslų akademijos, Vienos technikos universiteto ir Leobeno kalnakasybos universiteto mokslininkai. Jie derino mechaninius bandymus, elektroninę mikroskopiją ir atomų elgsenos skaičiavimus.

Svarbi detalė – bandyti ne keraminiai puodeliai ar gatavos automobilių dalys, o iš plėvelės suformuoti mikrostulpeliai. Skaičius „60 proc.“ apibūdina jų deformaciją spaudžiant, o ne universalų atsparumo padidėjimą. Iš rezultato negalima spręsti, kad tokia pati medžiaga jau paruošta smūgiams, tempimui ar ilgam naudojimui didelėje konstrukcijoje.

Kietumas išliko, o lūžio eiga pasikeitė

Įprastas kelias padaryti kietą medžiagą mažiau trapią gali susilpninti kitą jos savybę. Įvedus minkštesnį komponentą lengviau sugerti deformaciją, tačiau sunkiau išlaikyti norimą atsparumą įspaudimui. Ši komanda pasirinko kitą kryptį: pertvarkė vienos keraminės medžiagos vidinę architektūrą, kad apkrovą pasiskirstyti padėtų jos pačios kristalinė sandara.

REKLAMA

Tyrėjai panaudojo fizinio nusodinimo iš garų metodą ir suformavo ypatingą tantalo nitrido fazę. Jos viduje atsirado kelių mastelių kristalinių dvynių tinklas. Tai ne atskiri priedai ar matomos armavimo gijos, o labai smulkūs kristalo sričių orientacijos skirtumai, kurie lemia, kaip medžiaga keičiasi veikiama jėgos.

Straipsnyje aiškinama, kad deformuojantis paeiliui įsijungia du mechanizmai: su kristaliniu dvynėjimu susijęs plastiškumas ir fazės virsmo sukeltas plastiškumas. Paprasčiau tariant, medžiaga turi daugiau būdų persitvarkyti, užuot sukaupusi visą deformaciją ties viena lemtinga lūžio vieta. Tai leidžia ilgiau išlaikyti apkrovą net ir tuomet, kai viduje jau vyksta pokyčiai.

Komanda palygino naująją sandarą su kitu tantalo nitrido ir titano nitrido plėvelės variantu. Abiejų bandinių pradinis pasipriešinimas plastinei deformacijai buvo panašus, tačiau vėlesnė elgsena smarkiai išsiskyrė. Palyginimo mėginiai netrukus lūžo trapiai, o naujieji galėjo toliau deformuotis ir neprarasti viso laikomojo pajėgumo.

REKLAMA

Autoriai pateikia dvylikos naujosios sandaros mikrostulpelių ir septynių palyginimo mėginių gniuždymo bandymus. Kai kuriuose naujuose mėginiuose atsiradę smulkūs plyšiai nevirto staigiu viso stulpelio suirimu. Vis dėlto rezultato negalima sutrumpinti iki teiginio, kad keramika „niekada neskilinėja“: tyrime aprašomi ir vietiniai pažeidimai, ir išlikusi geba po jų nešti apkrovą.

Nuo mikromėginio iki pramoninės detalės dar yra kelias

Kietumas, stipris ir tąsumas dažnai suplakami į vieną žodį „atsparumas“, nors tai skirtingi matavimai. Kietumas nusako pasipriešinimą įspaudimui, stipris – kokią įtampą medžiaga pakelia tam tikromis sąlygomis, o plastinė deformacija – kiek ji gali negrįžtamai pakeisti formą. Šio darbo vertė yra geras kelių savybių derinys, išmatuotas konkrečiame eksperimente.

Tokie rezultatai aktualūs ten, kur kietos dangos ir keramika turi tarnauti sudėtingomis sąlygomis. Tyrimo autoriai kaip platesnį kontekstą mini pjovimo įrankius, turbinas, šilumines apsaugas ir biomedicininius implantus. Tai galimų medžiagų taikymo sričių paaiškinimas, o ne pranešimas, kad naujoji plėvelė jau sertifikuota kuriam nors iš šių gaminių.

Medžiagų sandaros svarbą matėme ir kitame darbe apie baterijos veikimą vėsoje po vieno šiltesnio įkrovimo. Abu atvejai primena, kad savybę gali nulemti ne vien cheminė sudėtis: svarbu ir tai, kokioje būsenoje medžiaga yra bei kaip formuojasi jos vidinės struktūros. Tačiau vienos sistemos rezultatai savaime neperkeliami kitai.

Norint iš laboratorinio rezultato pereiti prie patikimos detalės, reikės suprasti mastelio, gamybos pakartojamumo ir skirtingų apkrovų poveikį. Mikrostulpelio gniuždymo bandymas labai informatyvus tiriant mechanizmą, bet nepakeičia konkretaus gaminio eksploatacinių bandymų. Būtent šis skirtumas saugo nuo pernelyg ankstyvo pažado apie „nesudaužomą“ kasdienę keramiką.

Mėginio spaudimas ir tempimas sukuria skirtingą mechaninę situaciją, todėl šių bandymų rezultatų negalima sukeisti. Lygiai taip pat 60 proc. gniuždymo deformacija nereiškia, kad medžiaga tiek pat išsitemptų neplyšdama. Tyrėjų aprašytas rezultatas įspūdingas būtent vertinant nurodytą apkrovą ir mikromėginio sandarą, o ne priskiriant jam dar neišbandytas savybes.

Europoje tokių tyrimų praktinė reikšmė siejasi ir su pastangomis stiprinti pažangiųjų medžiagų kūrimą bei gamybą. Šiuo atveju paskelbtas aiškus mokslinis rezultatas: tinkamai suformuota nanostruktūra gali padėti itin kietai keramikai deformuotis gerokai daugiau, nei leistų tikėtis jos įprastas trapumas. Kada tai virs komercine danga, publikacija dar neatsako.

Kaip vertinate šį straipsnį?

NAUJIENOS IŠ INTERNETO

Trumpai, aiškiai ir be triukšmo – gaukite svarbiausias technologijų ir mokslo naujienas pirmieji.

Sekite mokslo ir technologijų tendencijas
Dalyvaukite diskusijose
Naujienas gaukite pirmieji
1 700+ narių jau seka mūsų puslapį, laukiame tavęs!

TechNaujienos.lt Patikrintos technologijų, mokslo ir gynybos naujienos iš Lietuvos ir viso pasaulio.

10

Taip pat skaitykite

Atrinkome panašius straipsnius, kurie gali jums patikti.