Mokslininkų teigimu, per artimiausius kelis dešimtmečius mūsų Saulėje gali įvykti itin galingas superžybsnis, kuris nulems katastrofiškas pasekmes.
Ką rodo naujas tyrimas?
Naujame tyrime nurodoma, kad žvaigždės, tokios kaip mūsų Saulė, gali patirti vieną iš tokių superžybsnių maždaug kartą per šimtmetį.
„Nauji duomenys yra griežtas priminimas, kad net ir ekstremaliausi Saulės reiškiniai yra natūralaus Saulės repertuaro dalis.“ – sako tyrimo bendraautorė Natalie Krivova.
Šie superžybsniai yra panašūs į Saulės žybsnius, kuriuos matome skleidžiamus mūsų Saulėje, tik yra daug galingesni, išskiriantys tūkstančius kartų daugiau energijos nei įprastas Saulės žybsnis.
Mažesni žybsniai išskiria apie 1027 ergų energijos, o didesni žybsniai, pavyzdžiui, 1859 m. įvykęs Karingtono žybsnis, – apie 1032 ergų energijos. Kita vertus, superiššūviai išlaisvina apie 1034-1036 ergs energijos.
Palyginimui, 1945 m. ant Japonijos Hirosimos numesta atominė bomba išlaisvino apie 1020 ergų energijos.
„1996-2012 m. 12 Saulės žybsnių bolometrinė energija buvo >1032 erg, bet nė vienas nebuvo >1033 erg.“ – teigė mokslininkai.
Vienintelis būdas išmatuoti ankstesnį Saulės aktyvumą – ieškoti spiginančių žybsnių įrodymų išlikusiuose medžių kamienuose ir senoviniuose ledynuose. Tačiau šie šaltiniai neleido mokslininkams susidaryti tikro supratimo, ar Saulė išleidžia superžybsnius, o jei taip, tai kaip dažnai.
„Nežinoma, ar Saulė gali paleisti dar didesnės energijos žybsnius, dažnai vadinamus superžybsniais, ir jei taip, kaip dažnai tai gali atsitikti.“ – tyrime rašė mokslininkai.
Tyrėjai taikė kitokį metodą – matuodami į Saulę panašių žvaigždžių aplink mūsų galaktiką skleidžiamų superžybsnių dažnumą, jie bandė nustatyti, kaip dažnai jie išsiskiria.
„Mes negalime stebėti Saulės tūkstančius metų. Tačiau vietoj to galime stebėti tūkstančių į Saulę labai panašių žvaigždžių elgesį per trumpą laiką. Tai padeda mums įvertinti, kaip dažnai įvyksta superžybsniai.“ – sakė vienas iš autorių Sami Solanki.
Netrukus gali įvykti galingas superžybsnis
Mokslininkai išanalizavo 56 450 žvaigždžių duomenis ir nustatė, kad iš viso 2527 į Saulę panašios žvaigždės skleidė 2889 superžybsnius. Žvaigždžių duomenis 2009-2013 m. rinko NASA kosminis teleskopas „Kepler“.
„Visi „Kepler“ duomenys liudija apie 220 000 metų trukusį žvaigždžių aktyvumą.“ – teigė vienas iš autorių Alexanderis Shapiro.
Toks superžybsnių pasireiškimo kosmose dažnumas rodo, kad į Saulę panašios temperatūros ir kintamumo žvaigždės galingus superžybsnius patiria maždaug kartą per šimtmetį.
Tai gali reikšti, kad netrukus Saulėje gali įvykti vienas toks superžybsnis, ypač turint omenyje, kad prieš 165 metus įvykęs Karingtono įvykis – galingiausias užfiksuotas žybsnis – net nebuvo pakankamai galingas, kad jį būtų galima priskirti prie superžybsnių.
„Mus labai nustebino, kad į Saulę panašios žvaigždės yra linkusios į tokius dažnus superžybsnius.“ – teigė vienas iš autorių Valerijus Vasiljevas.
Kokias pasekmes gali sukelti būsimas Saulės superžybsnis?
Vien tik Saulės žybsniai gali paveikti Žemę, nes blokuoja radijo ryšį ir keičia GPS signalus, todėl galingesnis žybsnis gali juos dar labiau sutrikdyti.
Be to, Saulės žybsnius dažnai, bet ne visada, lydi Saulės plazmos debesis, vadinamas vainikinės masės išmetimu (angl. Coronal mass ejection, CME), kuris, susidūręs su mūsų planeta, gali sukelti geomagnetines audras mūsų atmosferoje.
Geomagnetinė audra kyla tada, kai Saulės vėjas atstumia arba ardo apsauginį Žemės magnetinį skydą. Šios geomagnetinės audros sukelia šiaurės pašvaistę, taip pat pažeidžia elektros tinklus ir sugadina palydovus.
„Dėl šių audrų, keičiančių mūsų magnetinį lauką ir didinančių jame tekančias sroves, šios audros gali sukelti dideles sroves elektros energijos infrastruktūroje. Pavyzdžiui, elektros tinkluose.
Dėl to gali kilti dideli ir katastrofiški elektros energijos šuoliai, smarkiai pažeidžiantys pastotes ir sukeliantys elektros energijos tiekimo sutrikimus.“ – sakė Danielis Brownas, Didžiosios Britanijos Notingemo Trento universiteto astronomijos ir mokslo komunikacijos docentas.
Kai kurie telegrafo operatoriai pranešė, kad per Karingtono įvykį iš įrangos skriejo kibirkštys, kai kuriais atvejais sukėlusios gaisrus.
Stiprios geomagnetinės audros, sukeltos su superžybsniais susijusių CME, gali sugadinti arba sunaikinti palydovus, o elektros tinklų perkrovos gali sukelti plataus masto elektros energijos tiekimo sutrikimus, trunkančius savaites ar mėnesius.
Tačiau, kaip teigia tyrėjai, per visą Žemės istoriją Saulės energinių dalelių įvykių buvo daug mažiau, nei turėtų būti, jei Saulė superžybsnius skleistų tokiu dažnumu, koks tikėtinas per 100 metų.
„Neaišku, ar gigantiškus žybsnius visada lydi vainikinės masės išmetimai ir koks yra ryšys tarp superžybsnių ir ekstremalių Saulės dalelių įvykių. Tai reikia toliau tirti.“ – teigė tyrimo bendraautorius Ilja Usoskinas.
Šis atradimas yra naudingas mokslininkams, nes gali padėti pasirengti ekstremalioms geomagnetinėms audroms, kilsiančioms po būsimų superžybsnių.
Tyrėjai pažymėjo, kad tuo atveju, jei „mūsų atrinktos į Saulę panašios žvaigždės atspindi būsimą Saulės elgseną, tikimybė, kad ji sukels superliepsną, yra gerokai didesnė“.
