Kodėl žmonija iki šiol nepamatė ateivių? Mokslininkas įvardijo pagrindines kliūtis

Pentagonui paviešinus dar vieną anksčiau slaptų neatpažintų skraidančių objektų (NSO) vaizdų ir dokumentų rinkinį, diskusijos apie galimą nežemišką gyvybę ir ateivius vėl įgavo pagreitį. Vis dėlto dalis mokslininkų ragina šią temą vertinti ne per sensacijų, o per fizikos ir kosmoso inžinerijos prizmę. Aviacijos ir kosmoso mokslininkas Kai Jamesas publikacijoje „The Conversation“ aiškina, kad net jei pažangios civilizacijos egzistuoja, jų kelionę iki Žemės galėtų sustabdyti fundamentaliausi Visatos apribojimai – milžiniški atstumai, energijos poreikis ir ekstremalios tarpžvaigždinės erdvės sąlygos.

Didžiausia kliūtis – milžiniški atstumai

„The Conversation“ analizėje profesorius K. A. Jamesas teigia, kad pagrindinė problema slypi pačiuose tarpžvaigždinių kelionių mastuose. Pasak jo, net artimiausia Saulei žinoma žvaigždė – „Proxima Centauri“, yra už daugiau nei 4 šviesmečių, o tai reiškia, kad hipotetinei civilizacijai tektų įveikti praktiškai sunkiai suvokiamus atstumus.

Autorius pažymi, kad net ir itin pažangus erdvėlaivis šiandien negalėtų pasiekti šviesos greičio, nes tai draudžia dabartiniai fizikos dėsniai. Dėl šios priežasties net keliaujant milžinišku – maždaug dešimtadalio šviesos greičio, tempu, skrydis iki artimiausių žvaigždžių sistemų užtruktų dešimtmečius ar net šimtmečius.

Jums gali patikti: Garsus mokslininkas atsakė į klausimą, ar ateiviai egzistuoja

Net kosminės dulkės galėtų sunaikinti erdvėlaivį

K. A. Jamesas taip pat atkreipia dėmesį, kad viena didžiausių problemų tarpžvaigždinėse kelionėse būtų ne tik greitis ar energija, bet ir pati kosmoso aplinka. Nors tarp žvaigždžių esanti erdvė dažnai įsivaizduojama kaip beveik visiškai tuščia, iš tiesų joje sklando vandenilio atomai, mikroskopinės dulkių dalelės bei įvairi radiacija.

Pasak profesoriaus, objektui judant maždaug 30 tūkst. kilometrų per sekundę greičiu, net itin mažos dalelės taptų rimtu pavojumi. Smulkios kosminės dulkės į erdvėlaivį galėtų atsitrenkti energija, prilygstančia šūviui iš šaunamojo ginklo.

Dėl šios priežasties hipotetiniam tarpžvaigždiniam laivui reikėtų itin sudėtingos apsaugos sistemos – nuo sustiprinto korpuso iki magnetinių skydų, galinčių sumažinti radiacijos poveikį. Tačiau čia inžinieriai susidurtų su dar viena problema: kuo stipresnė apsauga, tuo sunkesnė visa konstrukcija.

Tai reikštų didesnį kuro poreikį, o kartu – ir dar sudėtingesnę erdvėlaivio architektūrą.

Kodėl tai svarbu ne tik dėl ateivių?

Diskusijos apie nežemišką gyvybę pastaraisiais metais vis dažniau siejamos su vadinamuoju Fermi paradoksu – klausimu, kodėl žmonija iki šiol nemato jokių aiškių pažangių civilizacijų ženklų, nors Visatoje egzistuoja milijardai žvaigždžių ir potencialiai gyvybei tinkamų planetų.

Gegužės 22 dieną Pentagonui paviešinus dar vieną anksčiau slaptų NSO failų paketą, ši tema vėl sulaukė didelio visuomenės dėmesio. Vis dėlto dalis mokslininkų ragina neapsiriboti vien spėlionėmis apie galimus ateivių vizitus.

TAIP PAT SKAITYKITE: Užfiksuoti ateiviai? Ameriką drebina JAV piloto pranešimas

Profesoriaus teigimu, būtent čia gali slypėti vienas realiausių Fermi paradokso paaiškinimų. Net jei pažangios civilizacijos egzistuoja, tarpžvaigždinės kelionės gali būti tokios sudėtingos, pavojingos ir daug energijos reikalaujančios, kad dauguma jų taip ir niekada nepasiektų kitų žvaigždžių sistemų.

Ši diskusija svarbi ne tik dėl tariamų ateivių. Tie patys fizikos ir inžinerijos apribojimai ateityje gali paveikti ir pačios žmonijos planus, siekiant kosmose keliauti toliau už Saulės sistemos ribų. Kitaip tariant, klausimas „kodėl nematome ateivių?“ kartu tampa ir klausimu, ar pati žmonija kada nors realiai sugebės pasiekti kitas žvaigždes.

Visgi šis tikslas – nebūtinai nepasiekiamas. Italijoje inžinieriai jau pristatė metodą, kuris galėtų leisti tai įgyvendinti.

Plačiau apie tai: Neįtikėtina: šis erdvėlaivis talpins 2 400 žmonių, kelionės metu užaugtų kelios kartos – kur jis skris?