Marsas – Raudonoji planeta, kuri jau dešimtmečius žavi mokslininkus ir astronomus galimybėmis rasti gyvybę už Žemės ribų. Tačiau pasirodo, kad pirmieji bandymai tyrinėti Marso dirvožemį gali būti buvę ne tokie sėkmingi, kaip manyta.
Tyrimai, atlikti su NASA „Viking“ misijos nusileidimo aparatais 1976 metais, galėjo netyčia sunaikinti gyvybės pėdsakus, kuriuos jie bandė aptikti.
Pasak astrobiologo Dirko Schulze-Makucho, kai kurie eksperimentai galėjo būti pernelyg destruktyvūs ir net užgesinti mikrobinės gyvybės signalus, kuriuos dabar galime vertinti kaip „pražiūrėtus“.
Tai kelia rimtą klausimą – ar mes tikrai jau nesame radę gyvybės Marse, ar tiesiog nesugebėjome tinkamai jos atpažinti?
Reikia kruopščiai suplanuoti būsimus eksperimentus Marse
Jei D. Schulze-Makucho teiginiai yra teisingi, mums būtina kruopščiai apsvarstyti Marso ekologiją rengiant būsimus eksperimentus. Kaip pataria astrobiologas, žmonija turėtų siųsti dar vieną misiją, skirtą pirmiausia gyvybės paieškoms, turėdama omenyje minėtas aplinkybes.
1976 m. nusileidę Marse, abu „Viking“ nusileidimo aparatai turėjo tikslų sąrašą. Vienas iš jų buvo atlikti eksperimentus, skirtus Marso purvui patikrinti, ar jame nėra biologinių požymių – molekulių pėdsakų, rodančių gyvybės buvimą.
Iki šiol tai buvo vieninteliai Marse atlikti specialūs biologiniai eksperimentai.
Vieno iš šių eksperimentų metu dujų chromatografu-masės spektrometru (GCMS) rasta chlorintų organinių medžiagų. Tuo metu šis rezultatas buvo interpretuojamas kaip užterštumas žmogaus valymo produktais, todėl biologijos požymių neaptikta.
Dabar jau žinome, kad Marse yra chloro organinių medžiagų, nors vis dar nežinoma, ar jos susidaro dėl biologinių, ar nebiologinių procesų.
Pastaraisiais metais buvo spėliojama apie „Viking“ biologinių eksperimentų destruktyvumą. GCMS reikėjo kaitinti mėginius, kad būtų galima atskirti įvairias juose esančias medžiagas. Vėlesnė analizė parodė, kad tai galėjo sudeginti tas organines medžiagas, kurias tikėtasi rasti.
Dabar Schulze-Makucho teigia, kad ir kiti eksperimentai galėjo sunaikinti įrodymus, t. y. eksperimentai su žymėtuoju išskyrimu ir pirolitiniu išskyrimu, kurių metu Marso mėginiai buvo užpilami skysčiu, o po to tiriami rezultatai, siekiant nustatyti medžiagų apykaitos ir fotosintezės požymius.
Rezultatai rodė teigiamą signalą, o tai, atrodo, prieštaravo nuliniams ketvirtojo eksperimento – dujų mainų – rezultatams. Schulze-Makuch teigimu, tai buvo ir tebėra labai painu.
Tačiau, žvelgiant retrospektyviai, eksperimentai su išleidimu greičiausiai buvo prastai sumanyti. Tuo metu manėme, kad gyvybė Marse bus tokia pati kaip Žemėje ir klestės esant vandens – kuo daugiau, tuo geriau.
Gyvybė gali klestėti ir labai sausomis sąlygomis
Kita vertus, kaip neseniai sužinojome, gyvybė gali optimizuotis ir klestėti labai sausomis sąlygomis. O Marsas yra labai sausas. Pakeitus šias sąlygas gyvybė gali nustoti klestėti.
„Dabar paklauskime, kas nutiktų, jei šiuos sausrai prisitaikiusius mikrobus užpiltumėte vandeniu. Ar tai galėtų juos priblokšti? Techniniu požiūriu sakytume, kad juos perdozavome, bet paprasčiau tariant, tai būtų panašiau į jų paskandinimą.
Tai būtų tas pats, lyg ateivių erdvėlaivis rastų tave pusgyvį klaidžiojantį dykumoje, o tavo būsimi gelbėtojai nuspręstų: „Žmonėms reikia vandens. Išgelbėkime žmogų vidury vandenyno! Tai irgi nepadėtų.“ – aiškino D. Schulze-Makuch.
Įdomu tai, kad gyvybės požymiai, nustatyti pirolitinio išsiskyrimo eksperimento metu, buvo daug stipresni sauso kontrolinio bandymo metu, kai į mėginį nebuvo įpilta vandens.
Taigi, atrodo natūralu klausti, ar šie eksperimentai aptiko gyvybės požymių, kuriuos mes atmetėme?
Aišku, šie požymiai vis dar yra prieštaringi ir toli gražu ne galutiniai. Vis dėlto jie gali būti verti tolesnio tyrimo.
Schulze-Makuch dar 2007 m. pasiūlė, kad Marse gali būti sausai aplinkai prisitaikiusi gyvybė, kuri naudoja vandenilio peroksidą. Jis ir jo bendraautorius Joopas Houtkooperis teigia, kad „Viking“ rezultatai neprieštarauja šiai hipotezei.
„Jei šios išvados apie organizmus, išgyvenančius sausringomis Marso sąlygomis, yra teisingos, tuomet, ieškodami gyvybės Raudonojoje planetoje, turėtume sekti ne paskui vandenį, o paskui hidratuotus ir higroskopinius junginius – druskas, kad rastume mikrobinę gyvybę.“ – daro išvadą Schulze-Makuch.
Astrobiologas taip pat pridūrė, kad praėjus beveik 50 metų po „Viking“ biologinių eksperimentų, dabar, kai jau daug geriau suprantame Marso aplinką, atėjo laikas surengti dar vieną gyvybės aptikimo misiją.
