DI sukurta iliustracija.
Jei ankstyvojoje Visatoje susidarė vadinamosios pirminės juodosios skylės, jos gali būti ne didesnės už atomą, bet turėti asteroido masę. MIT lapkričio 19 d. pristatė teorinį ir kompiuterinį tyrimą, kuriame apskaičiuota, kaip tokia juodoji skylė, patekusi į Saulės dydžio žvaigždę, galiausiai galėtų ją susprogdinti iš vidaus.
Pirminės juodosios skylės kol kas nėra aptiktos. Fizikai mano, kad jos galėjo susidaryti per pirmąją sekundės dalį po Didžiojo sprogimo, kai itin tankios medžiagos sritys sugriuvo veikiamos savo gravitacijos. Jei dalis jų išliko iki šių dienų, jos galėtų sudaryti dalį tamsiosios medžiagos, kurios poveikį astronomai mato, bet prigimties vis dar nežino.
Vienos žvaigždės gravitacijos neužtenka
Modeliavimas rodo, kad pro vienišą žvaigždę lekianti maža juodoji skylė paprastai nebūtų sugauta. Tačiau žvaigždžių poroje arba sistemoje su planeta trijų kūnų gravitacija gali pakeisti trajektoriją. Juodoji skylė daug kartų kirstų žvaigždę, prarastų energiją dėl sąveikos su medžiaga ir per tūkstančius ar milijonus metų nusileistų į jos branduolį.
Ten prasidėtų lėtas žvaigždės medžiagos rijimas. Mokslininkų skaičiavimu, per kelis milijonus metų juodoji skylė galėtų sukaupti maždaug vieną procentą žvaigždės masės. Jei žvaigždė sukasi pakankamai greitai, likusi medžiaga nebekristų tiesiai, o suformuotų aplink juodąją skylę besisukantį diską.
Sprogimas turėtų atpažįstamą šviesos seką
Diskas susuktų magnetinį lauką ir paleistų galingas medžiagos čiurkšles, kurios per kelias dešimtis sekundžių prasiveržtų pro žvaigždę. Modelis prognozuoja trumpą mėlynos ir ultravioletinės šviesos blyksnį, taip pat gama bei rentgeno spinduliuotę. Vėliau turėtų pasirodyti regimoji, infraraudonoji ir radijo emisija. Dabartiniai teleskopai galėtų pastebėti tokį įvykį net kitose galaktikose.
Didžiausias sunkumas – atskirti jį nuo kitų kosminių sprogimų. Vien spalvos ar ryškumo neužtektų. Astronomai turėtų ieškoti žvaigždės, kuri pagal masę ir evoliucijos būklę neturėtų savaime sprogti, bei palyginti signalą keliose elektromagnetinio spektro dalyse. Tik neįprasta signalų seka ir žvaigždės savybės leistų rimtai svarstyti pirminės juodosios skylės hipotezę.
Pirminės juodosios skylės yra hipotetiniai objektai, kurie galėjo susidaryti ankstyvojoje Visatoje, o ne žlungant masyviai žvaigždei. Atomo dydžio apibūdinimas kalba apie įvykių horizonto mastą, bet ne apie mažą masę: toks objektas galėtų būti nepaprastai tankus. Jei jis patektų į žvaigždę ir liktų jos viduje, medžiagos rijimas vyktų ilgą laiką. Tai labai skiriasi nuo akimirksniu įvykstančio susidūrimo.
Modelio prognozė priklauso nuo daugelio nepatikrintų prielaidų: kiek tokių objektų egzistuoja, kaip dažnai jie susiduria su žvaigždėmis ir kokiu greičiu kaupia medžiagą. Skirtinga žvaigždės masė bei vidaus struktūra gali lemti visiškai kitą baigtį. Todėl skaičiavimas pirmiausia padeda apibrėžti galimus stebėjimo požymius, o ne tvirtina, kad astronomai jau rado tokį atvejį.
Praktinis kelias į patikrinimą būtų ieškoti neįprastų žvaigždžių šviesio pokyčių, vidaus virpesių ar sprogimų, kurių nepaaiškina įprasti modeliai. Net ir radus keistą signalą reikėtų atmesti daugybę kitų priežasčių. Tokie tyrimai vertingi tuo, kad sujungia žvaigždžių fiziką ir tamsiosios medžiagos paieškas. Kol nėra stebėjimo, pirminė juodoji skylė žvaigždėje lieka intriguojanti teorinė galimybė.
Šis scenarijus priklauso nuo kelių labai retų sąlygų. Pirmiausia tokia juodoji skylė turėtų egzistuoti, patekti į žvaigždę ir pakankamai ilgai joje išlikti, kad pradėtų kaupti medžiagą. Skaičiavimai padeda nustatyti, kokio masės intervalo objektas galėtų sukelti pastebimą efektą, tačiau jie nėra įrodymas, kad taip nutiko konkrečioje žvaigždėje. Astronomams įdomiausia ieškoti netiesioginių požymių: neįprastos žvaigždės evoliucijos, energijos išsiskyrimo ar sprogimo, kurio nepaaiškina įprasti modeliai. Net neradus tokio įvykio, stebėjimai gali apriboti, kiek pirminių juodųjų skylių galėtų būti Visatoje ir ar jos sudaro reikšmingą tamsiosios medžiagos dalį.
Tyrimas nereiškia, kad toks sprogimas jau rastas. Jo vertė ta, kad pateikia stebimą prognozę reiškiniui, kuris anksčiau atrodė beveik nepatikrinamas. Jei astronomai nerastų nė vieno tinkamo įvykio didelėje stebėjimų imtyje, tai irgi padėtų apriboti, kiek pirminių juodųjų skylių gali būti tamsiojoje medžiagoje. Ši logika panaši į kitus naujus kosmoso tyrimus: teorija turi pasiūlyti konkretų signalą, o teleskopai – jį patikrinti. Apie kitus netikėtus žvaigždžių reiškinius rašėme NASA 113 dienų ciklo analizėje, o DI infrastruktūros kosmose apžvalga rodo, kaip sparčiai didėja ir pačių stebėjimų duomenų apdorojimo poreikis.
Kaip vertinate šį straipsnį?
Prenumeruokite mūsų „YouTube“ kanalą ir mėgaukitės įdomiais vaizdo reportažais apie mokslą ir technologijas.
Trumpai, aiškiai ir be triukšmo – gaukite svarbiausias technologijų ir mokslo naujienas pirmieji.
DIENOS SKAITOMIAUSI
Ukrainai – du nauji raketiniai kateriai: britai ir norvegai skiria daugiau kaip 100 mln. svarų
2„Gemini“ pradeda valdyti „Mac“: DI pats spaudys mygtukus ir pildys formas
3Droną stabdyti be šūvio: Vokietija ir Nyderlandai užsakė „Knifefish“ sistemas
4„Smart-ID“ prašo PIN, nors niekur nesijungiate: ką daryti ir ko netvirtinti
5Duomenų centras toli, tarša – šalia: MIT įvertino paslėptą elektros kainą sveikatai
NAUJAUSI
Taip pat skaitykite
Atrinkome panašius straipsnius, kurie gali jums patikti.