Įprasto tyrimo metu specialistas gali pridėti gelio ir pakeisti daviklio padėtį. Dėvimajam prietaisui tenka kita užduotis: išlikti toje pačioje vietoje žmogui judant ir neprarasti kontakto su oda. Čia medžiagos savybės tampa tokios pat svarbios kaip pats jutiklis ar vaizdą apdorojanti programa.
Vaizdas susidaro matuojant atsispindėjusias bangas. Keitiklis jas siunčia į audinius ir priima grįžtančius signalus, o sistema pagal jų sugrįžimo laiką apskaičiuoja atstumus. Skirtingų audinių ribos sukuria skirtingus atspindžius, iš kurių galima sudaryti vidaus struktūrų vaizdą. Tai akustinis matavimas, kuriam nereikia rentgeno spindulių.
Ultragarsu galima vertinti ne tik organo formą. Doplerio metodai suteikia informacijos apie kraujo judėjimą, o elastografija – apie santykinį audinių standumą. Tačiau skirtingoms užduotims reikia atitinkamos įrangos, tinkamų nustatymų ir rezultatų interpretavimo. Vien geriau priglundanti medžiaga automatiškai nesuteikia visų šių funkcijų vienam mažam lipdukui.
MIT bandyme svarbus būtent sąsajos su oda patobulinimas. Nauja sausa medžiaga sprendžia vieną dėvimųjų sistemų kliūtį, o ne pakeičia visą diagnostikos procesą. Jutiklio maitinimas, duomenų perdavimas ir vaizdo analizė lieka atskiros inžinerinės užduotys, kurias reikės suderinti galutiniame įrenginyje.
Tikslas – stebėti ilgiau, o ne vien tyrimo kabinete
Platesnė kryptis aprašyta dar vasarį pristatytoje SMART WITEC tyrimų programoje. Jos tikslas – sukurti dėvimąją sistemą, kuri leistų 48 valandas protarpiais atlikti širdies ir kraujagyslių vaizdinimą. Tai atskiras programos tikslas, kurio negalima tapatinti su naujojo polimero devynių dienų laboratoriniu bandymu.
Programoje bendradarbiauja MIT, Singapūro nacionalinio ir Nanyango technologijos universitetų tyrėjai. Klinikinė partnerė Tan Tock Seng ligoninė numatyta pacientų tyrimams. Tokia partnerystė svarbi todėl, kad medžiagos veikimas laboratorijoje ir klinikinė nauda žmogui vertinami skirtingais kriterijais.
Ilgesnis stebėjimas teoriškai galėtų suteikti daugiau informacijos nei vienas trumpas matavimas kabinete. Pavyzdžiui, būtų galima palyginti to paties žmogaus rodmenis skirtingu paros metu ar judant. Tačiau daugiau duomenų dar nereiškia geresnės diagnozės: reikia įrodyti jų tikslumą, palyginamumą ir tai, kad jie padeda priimti naudingus sprendimus.
Todėl būsimo prietaiso vertinimui reikės atsakyti į visai konkrečius klausimus. Ar ilgai nešiojamas jutiklis išlieka tinkamoje vietoje? Ar judesiai nesukuria klaidingų pokyčių? Ar skirtingų žmonių odoje gaunami pakankamai vienodi rezultatai? Nauja medžiaga padeda žengti šiuo keliu, bet dabartinis pranešimas visų atsakymų dar nepateikia.
Ultragarso tyrimų spektras gerokai platesnis už vaizdinimą. Anksčiau rašėme apie ultragarsu valdomą genų redagavimo eksperimentą su pelėmis. Ten bangomis aktyvuojamas biologinis įrankis; šiame MIT darbe siekiama geriau surinkti vaizdą. Bendras fizikinis principas nereiškia tos pačios medicininės paskirties.
Svarbu ir tai, kad nuolat surenkamas vaizdas būtų palyginamas. Jei daviklis pasislinktų, kitas matymo kampas galėtų atrodyti kaip paties audinio pokytis. Dėvimųjų sistemų kūrėjams tenka atskirti žmogaus judėjimą nuo to, ką iš tiesų norima matuoti. Patikima sąsaja su oda yra viena prielaidų tokiam darbui, tačiau pati viena neišsprendžia viso vaizdo interpretavimo.
Kol kas tai medžiagų ir prietaisų kūrimo naujiena, o ne jau prieinama namų diagnostikos paslauga. Patraukli idėja labai apčiuopiama: mažas, patogus jutiklis, kuriam nereikėtų nuolat atnaujinti gelio sluoksnio. Ar jis taps patikimu kasdieniu medicinos įrankiu, turės parodyti tolesni bandymai.