Prieš beveik 2 000 metų romėnas užkeikė pirštines pavogusį vagį – archeologai rado jo prakeiksmą

Sekite TechNaujienos Google

Prieš maždaug 1 700 metų vienas romėnų Britanijos gyventojas prarado pirštines ir dėl to kreipėsi ne į mums įprastą policiją, o į dievą Merkurijų. Ant plono švino lakšto jis paliko užrašą, prašydamas atkeršyti vagystę įvykdžiusiam žmogui. Šis daiktas išliko iki mūsų dienų ir saugomas Britų muziejuje.

Kaip nurodoma Britų muziejaus objekto apraše, Muziejaus kataloge objektas pažymėtas numeriu 1978,0102.156. Jo matmenys vos 42 × 72 milimetrai. Plokštelė buvo surasta Uley vietovėje, Glosteršyre, kur archeologai tyrinėjo romėniško laikotarpio šventyklos kompleksą.

Užrašas išraižytas senoviniu romėnišku kursyvu, o paskui švino lakštas kelis kartus sulankstytas. Tai ne atsitiktinis metalinis fragmentas: tekstas buvo sąmoningai užrašytas ir perduotas dievybei kaip prašymas imtis veiksmų prieš vagį.

Uley vietovė, kur rasta lentelė, buvo susijusi su Merkurijaus garbinimu. Dėl to nenuostabu, kad vagystės auka kreipėsi būtent į šią dievybę. Senovės religija apėmė ne vien didelius valstybinius ritualus, bet ir labai asmeniškus prašymus. Žmonės tikėjosi dieviško įsikišimo kasdieniuose ginčuose, kurių oficialios teisės institucijos galėjo neišspręsti.

Naujausi straipsniai

4 min. skaitymo • prieš 18 minučių

Senovės karalius medžiojo liūtus specialiai surengtose arenose – jo rūmuose rasti stulbinantys vaizdai

4 min. skaitymo • prieš 38 minutės

Prieš 4 500 metų žmonės žaidė stalo žaidimą – jo taisykles pavyko iššifruoti tik XX amžiuje

4 min. skaitymo • prieš 58 minutės

Prieš beveik 4 000 metų pirkėjas įsiuto dėl prastos prekės – jo skundas išliko iki šių dienų

Visi naujausi straipsniai →

Švino lakštas buvo sulankstytas taip, kad tekstas atsidūrė viduje. Tokia praktika dažna romėniškose prakeiksmų lentelėse. Jos nebuvo skirtos viešam skaitymui kaip įprasti laiškai. Daiktas galėjo būti paliktas šventyklos erdvėje kaip religinis kreipimasis. Būtent jo materialios savybės padėjo šiam tekstui išlikti iki archeologinių tyrinėjimų.

Šios lentelės užrašas svarbus ir kalbos istorikams. Jis parašytas ne monumentaliose akmens raidėse, o kasdienio rašto forma. Tokius dokumentus tyrėjai lygina su kitais neoficialiais romėnų tekstais, kad geriau suprastų žmonių kalbą bei rašymo įpročius. Nedidelis buitinis skundas kartais atskleidžia daugiau nei iškilmingas valdovo įrašas.

Pirštinės šiame dokumente nėra vien smulki vagystės detalė. Jos parodo, kad tokie asmeniniai daiktai buvo naudojami romėnų Britanijoje, nors tiesioginių jų paminėjimų šaltiniuose nedaug. Archeologai kartais gali rasti odos fragmentų ar kitų organinių medžiagų, tačiau jų išlikimas priklauso nuo aplinkos. Todėl vienas įrašas papildo mūsų žinias apie kasdienį gyvenimą.

Britų muziejus nurodo, kad Uley šventykloje rasta beveik šimtas panašių kreipimųsi. Juose pasikartoja vagystės ir prašymai dievams nubausti pažeidėją. Tai leidžia manyti, kad šventykla buvo viena vietų, kur žmonės ieškojo pagalbos dėl kasdienių konfliktų. Tačiau nežinome, ar prašymus rašė patys nukentėjusieji, ar specialūs raštininkai.

Net jei istorija skamba kaip senovinis piktas klientų atsiliepimas, radinio nederėtų supaprastinti iki komiško kuriozo. Prakeiksmas yra liudijimas apie religiją, nuosavybės sampratą ir teisingumo lūkesčius. Muziejuje saugomas daiktas patvirtina žmogaus prašymą, bet nieko nesako apie tariamą antgamtinį jo veiksmingumą ar tikrą vagies likimą.

Šis radinys itin neįprastas tuo, kad privačią emociją perkėlė į ilgai išliekančią medžiagą. Kasdieniai ginčai retai patekdavo į didžiuosius senovės istorinius pasakojimus, kuriuose dominavo valdovai ir karai. O čia lieka labai konkretus pasipiktinimas dėl pavogto daikto. Tačiau istorikams svarbu išlaikyti kritinį požiūrį: tekstas užfiksuoja tik skundą pateikusio žmogaus perspektyvą, o ne nepriklausomai nustatytą vagystės aplinkybių vaizdą.

Nedidelė švino plokštelė – asmeninė istorija

Prakeiksme minimas dievas Merkurijus. Prašoma, kad jis iš vagies atimtų sveikatą bei kraują ir kaip galima greičiau įvykdytų teisingumą. Šiandien toks prašymas atrodo neproporcingas kelioms pavogtoms pirštinėms, bet būtent dėl šio asmeniškumo radinys toks iškalbingas.

Romėnų Britanijoje panašių švino lentelių rasta ir daugiau. Uley šventykloje archeologai aptiko beveik šimtą mažų užrašytų lakštų, neretai susijusių su vagystėmis ir prašymais susigrąžinti nuosavybę ar sulaukti dieviško atlygio.

Tokius objektus istorikai vadina prakeiksmų lentelėmis, tačiau jų turinys gali priminti ir skundą arba teisinį pareiškimą. Kai kurie tekstai parašyti gana oficialiu tonu. Tai liudija, kad žmonės kasdienius konfliktus sprendė pasitelkdami religines praktikas.

Prakeiksmai kaip kasdienio gyvenimo dokumentai

Pirštinės čia irgi svarbios. Britų muziejus pažymi, kad tai vienas itin retų tiesioginių jų paminėjimų romėnų Britanijos kontekste. Nedidelė vagystė suteikia mums neįprastą galimybę pažvelgti į paprastų žmonių asmeninius daiktus.

Nėra pagrindo manyti, kad prakeiksmas iš tikrųjų suveikė ar kad vagis vėliau buvo surastas. Archeologinis radinys patvirtina tik tai, kad kažkas taip tikėjo ir paliko tokį užrašą. Jo vertė slypi senovės žmogaus emocijose, kurias paprastai sunku atkurti iš oficialių istorinių tekstų.

Kitas romėniškas prakeiksmo radinys (iliustracija). Viršelio vaizdas: Bari’ bin Farangi, CC BY-SA 4.0 (licencija); iliustracinė nuotrauka.