Jau seniai žinoma, kad Mėnulyje yra vandens. Vandens molekulės išsibarsčiusios po visą Mėnulio paviršių. Tačiau iš kur jos atsirado, mokslininkams ilgai buvo nežinoma.
Tuo tarpu naujame paskelbtame straipsnyje nagrinėjama Mėnulio hidratacijos kilmė ir teigiama, kad ji galėjo atsirasti iš sudėtingo šaltinių derinio.
„Tai didelis žingsnis į priekį aiškinantis, iš kur atsiranda Mėnulio vanduo“, – sakė tyrimo autorius, Briuselio Vrije universiteto (VUB) mokslininkas Maksvelas Thiemensas.
Jis taip pat pridūrė, kad jų duomenys rodo, jog Mėnulis paveldėjo vandenį, kuris atsirado dar Žemės formavimosi pradžioje, o vėliau jį įnešė kometos, taip sukurdamos vandens telkinius, kuriuos matome šiandien.“
Vandens molekulės Mėnulyje
Kadaise astronomai manė, kad Mėnulis yra pasaulis be vandens. Tačiau naujausios Mėnulio misijos ir Mėnulio analizės rodo, kad vandens molekulės yra pasklidusios po visą Mėnulio paviršių, užšaldytos ir neužšaldytos, įmaišytos į dirvožemį, paslėptos vulkaniniuose stikluose ir mineralų grūdeliuose bei sutelktos mažytėse granulėse.
Pavyzdžiui, 2008 m. mokslininkai nustatė vandens požymių „Apollo“ misijų metu paimtuose dirvožemio mėginiuose.
2018 m. jie patvirtino, kad ledo yra šešėlyje esančiose Mėnulio dalyse, įskaitant jo kraterius, kur temperatūra nukrenta iki maždaug minus 410 laipsnių pagal Celsijų, o 2020 m. patvirtino, kad ledo yra ir saulės apšviestose Mėnulio dalyse.
Nors jo kiekis kuklus – NASA Infraraudonųjų spindulių astronomijos stratosferos observatorijos (SOFIA) duomenimis, Mėnulio paviršius yra 100 kartų sausesnis nei Sacharos dykuma – Mėnulis yra daug drėgnesnis, nei manyta iš pradžių.
Tačiau iš kur šis vanduo atsirado? Viena iš teorijų teigia, kad į Mėnulį atsitrenkė kometos – kosminės sniego gniūžtės, skriejančios aplink Saulę, ir į jo paviršių atnešė vandens.
Kita teorija teigia, kad Saulės vėjai, įskaitant vandenilio srautus iš Saulės, sąveikavo su deguonimi Mėnulio paviršiuje ir virto vandeniu.
Siekdami patikrinti šias teorijas, tyrimo autoriai išanalizavo kelių „Apollo“ misijų metu paimtų dirvožemio mėginių vandenį.
Atsižvelgdami į mėginiuose esančius izotopus, jie padarė prielaidą, kad vanduo Mėnulyje galėjo atsirasti pirmiausia iš medžiagų, labai panašių į esančias Žemėje, o paskui iš medžiagų, panašių į esančias kometose.
Izotopinių požymių paieška
Įvertinę mėginių izotopinę sudėtį laipsniško kaitinimo būdu, tyrimo autoriai nustatė deguonies izotopus, kurie aptinkami enstatitų chondrituose – meteorituose, kurie, kaip spėjama, yra pagaminti iš tos pačios medžiagos, iš kurios susiformavo Žemė ir kuri aprūpino ją vandeniu.
Šildant mėginius iki 50, 150 ir 1 000 laipsnių pagal Celsijų, jie taip pat rado deguonies izotopų, kurie aptinkami kometose.
Pasak tyrimo autorių, šie rezultatai leidžia manyti, kad vanduo Mėnulyje galėjo atsirasti iš kelių šaltinių: pirma, iš medžiagos, iš kurios galėjo susidaryti Žemė, ir, antra, iš medžiagos, iš kurios susidarė kometos.
Be šių požymių, rodančių, kad vanduo Mėnulyje atsirado iš Žemę ir kometas primenančių šaltinių derinio, analizės metu taip pat rasta izotopinių požymių, kurie paneigia Saulės vėjo indėlį.
Taigi šie izotopiniai požymiai paneigia teoriją, kad vanduo Mėnulyje susidarė jam sąveikaujant su Saulės vėju.
Tyrimo autoriai teigia, kad jų rezultatai suteikia svarbių įžvalgų apie Mėnulio formavimąsi ir paaiškina ryšį tarp prisotinto Žemės paviršiaus ir sauso jos palydovo paviršiaus.
Jie taip pat teigia, kad šios išvados gali turėti įtakos būsimoms misijoms į Mėnulį ir gali padėti parengti planus, kaip būtų galima nuolatos būti Mėnulyje.
„Šie duomenys ne tik pagerina mūsų supratimą apie Mėnulio praeitį, bet ir atveria kelią būsimiems kosmoso tyrimams ir išteklių panaudojimui“, – sakė Thiemensas.
Jis taip pat pridūrė, kad šios išvados „turėtų iš naujo apibrėžti mūsų požiūrį į vandenį kaip išteklių, reikalingų ilgalaikiam gyvenimui Mėnulyje“.
Taip patskaitykite
