Jei mintis apie rytinę mankštą ar sporto salę jus vargina – nesate vieni. Nors fizinis aktyvumas neabejotinai naudingas sveikatai, jis ne visada malonus. Dažniausiai didžiausią pasipriešinimą kelia ne kūnas, o mūsų pačių įsitikinimai apie tai, kiek diskomforto galime ištverti. Tačiau mokslininkai siūlo viltingą žinią: mūsų diskomforto slenkstis nėra pastovus. Naujas tyrimas atskleidė, kad smegenys gali būti treniruojamos, o psichologinis atsparumas – stiprinamas net ir tiems, kurie mano esantys fiziškai „netinkami“ sportui.
Gebėjimas ištverti diskomfortą palaipsniui didėja
Pasak Floridos tarptautinio universiteto profesoriaus Marcelo Bigliassi, psichologinio atsparumo lavinimas stiprina savireguliaciją – gebėjimą valdyti abejones, nusivylimą ir kitas neigiamas emocijas, išlaikant dėmesį sportui.
„Galbūt manote, kad esate žemo psichologinio atsparumo ar toks jūsų charakteris, todėl sunku reguliariai sportuoti. Tačiau mūsų duomenys rodo ką kita: žmonėms, kurie mažai juda ir turi žemą toleranciją diskomfortui, nedidelis fizinis stresas tampa nauju atskaitos tašku, kuris vėliau palengvina susidorojimą su sunkumais tolimesnių treniruočių metu“, – teigia M. Bigliassi.
Smegenys natūraliai mokosi iš stresinių patirčių. Fizinė įtampa, kaip intensyvi mankšta, aktyvina organizmo „kovok arba bėk“ atsaką ir skatina ilgalaikius prisitaikymus. Tokios patirtys sukuria psichologinius „atskaitos taškus“, padedančius smegenims pasiruošti būsimiems iššūkiams. Paprastai tariant, gebėjimas ištverti diskomfortą palaipsniui didėja.
Smegenų ir kūno reakcijų į stresą matavimas
M. Bigliassi vadovaujama mokslininkų grupė tyrė, kaip žmonės reaguoja į stiprius stresorius – intensyvų fizinį krūvį ir šalto vandens testą, kai ranka panardinama į ledinį vandenį iki riešo ne ilgiau kaip tris minutes.
Be smegenų aktyvumo stebėjimo elektroencefalografu (EEG) ir duomenų analizės dirbtiniu intelektu, komanda fiksavo širdies ritmo kintamumą ir vertino dalyvių nuotaiką klausimynais.
Pirmajame eksperimente mokslininkai lygino dalyvių savarankiškai vertinamą fizinio krūvio toleranciją su gebėjimu išlaikyti ranką šaltame vandenyje nesuspaudžiant kumščio. Paaiškėjo, kad aukštesnės tolerancijos žmonės ištvėrė diskomfortą beveik minutę ilgiau. Įdomu, kad žemos tolerancijos dalyviai po testo jautėsi labiau pasitikintys savimi.
Kitame eksperimente dalyvavo 34 mažai aktyvūs arba visai nesportuojantys žmonės. Jie atliko šalto vandens testą, po kurio iš karto sekė intensyvi treniruotė ant stacionaraus dviračio. Dalyviai apibūdino didžiausio krūvio momentus kaip pakeliamus, kartais net malonius ir mažiau skausmingus nei tikėjosi.
Mokslininkų išvada aiški: išbandydami savo ribas ir keisdami požiūrį į stresą, diskomfortą bei skausmą, galime tapti labiau motyvuoti sportuoti.
Tačiau svarbu rinktis treniruočių sudėtingumą pagal savo galimybes – tikslas nėra nuolat patirti nesėkmes, nes tai greičiau demotyvuoja.
Pavyzdžiui, jei ilgą laiką buvote neaktyvūs, nereikėtų iš karto siekti 10 000 žingsnių per dieną. Geriau pradėti nuo mažesnių atstumų ir palaipsniui juos didinti.
M. Bigliassi ragina „pažaisti su stresu“ ne tam, kad jo bijotume, o kad išmoktume jį panaudoti savo naudai.
