Kosmose nufotografuotas „katės galvos“ ūkas: du teleskopai atskleidė skirtingus jo veidus

Sekite TechNaujienos Google

NASA ir Europos kosmoso agentūros teleskopai „Hubble“ bei „James Webb“ nufotografavo neįprastą darinį Karinos ūke – dulkių stulpą, kurio forma primena katės galvą. Spalio 29 dieną paskelbtoje ESA medžiagoje parodyti trys to paties objekto vaizdai. Jie atskleidžia, kaip skirtingo ilgio šviesos bangos leidžia matyti skirtingas žvaigždžių formavimosi sritis.

Darinys yra maždaug už 7 500 šviesmečių nuo Žemės. Jo pavadinimas nėra oficiali naujos žvaigždės ar planetos klasifikacija – tai neformalus vizualinis palyginimas, padedantis atpažinti kosminių dulkių struktūrą. Mokslininkams svarbesnė ne forma, o procesai, vykstantys dujų ir dulkių debesyje.

„Hubble“ fiksuoja regimąją šviesą, kurioje tankesnės dulkės dažnai atrodo kaip tamsi uždanga. Tuo tarpu „James Webb“ artimųjų infraraudonųjų spindulių kamera atskleidžia daugiau už jų esančių žvaigždžių. Vidutinių infraraudonųjų spindulių instrumentas rodo kitokius šiltesnių dulkių ir molekulių struktūrų požymius.

Trys vaizdai – trys informacijos sluoksniai

ESA publikuotuose vaizduose galima pastebėti švytintį tašką, primenantį katės akį. Tai gali būti su jauna žvaigžde susijęs šaltinis, tačiau jo prigimtis nėra galutinai patvirtinta. Tokiose vietose žvaigždės formuojasi tankiuose dujų debesyse, kurie ilgai slepia jų ankstyviausias vystymosi stadijas.

Naujausi straipsniai

4 min. skaitymo • prieš 1 val

Kodėl „Microsoft“ nepavyko įsitvirtinti išmaniųjų telefonų rinkoje? „Nokia“ sandorio pamokos

4 min. skaitymo • prieš 1 val

Kodėl pasaulis taip priklausomas nuo Taivano lustų gamintojos TSMC?

4 min. skaitymo • prieš 1 val

Kaip „Nvidia“ iš vaizdo plokščių gamintojos tapo dirbtinio intelekto infrastruktūros pagrindu?

Visi naujausi straipsniai →

Dėl to infraraudonųjų spindulių stebėjimai yra ypač naudingi. Šviesa, kuri regimajame diapazone sunkiai prasiskverbia pro dulkes, ilgesnių bangų srityje gali atskleisti papildomų detalių. Tačiau net ir infraraudonųjų spindulių vaizduose dalis medžiagos lieka nepralaidi.

Šie vaizdai nėra paprastos spalvotos fotografijos, kokias padarytų žmogaus akis. Astronomai apjungia skirtingų filtrų matavimus ir spalvas priskiria tam, kad būtų galima lengviau palyginti fizines struktūras. Todėl spalvos turi mokslinę vizualizacijos prasmę, bet neatitinka tiesioginio regimojo vaizdo.

Ką stebi astronomai

Karinos ūkas yra aktyvi žvaigždėdaros sritis. Stipri jau susiformavusių žvaigždžių spinduliuotė veikia aplinkines dujas ir dulkes, keičia jų struktūras bei gali ir stabdyti, ir paskatinti kai kuriuos naujų žvaigždžių formavimosi procesus. Tokias sąveikas tirti padeda skirtingais teleskopais gauti duomenys.

„Hubble“ ir „James Webb“ dažnai pristatomi kaip skirtingų kartų teleskopai, tačiau jų duomenys vienas kitą papildo. Anksčiau rašėme apie kitus „James Webb“ tyrimus, kurie parodo skirtingą teleskopo taikymo sritį.

Tamsios dulkių struktūros kartais atrodo kaip tuščios vietos žvaigždžių fone, tačiau iš tiesų jose gali būti daug medžiagos, kuri užstoja už jų esančius šviesos šaltinius. Tokie tankūs regionai yra ypač svarbūs naujų žvaigždžių formavimosi tyrimams, nes būtent jose gravitacija gali palaipsniui sutelkti dujas į vis tankesnius darinius.

Matant vien „Hubble“ vaizdą, dalis žvaigždžių lieka paslėptos, nes regimoji šviesa prasčiau prasiskverbia pro dulkių debesį. „James Webb“ artimųjų infraraudonųjų spindulių kamera atskleidžia papildomų taškinių šaltinių. Vidutinių infraraudonųjų spindulių vaizdas savo ruožtu padeda tirti šiltesnes dulkes ir sudėtingas molekules. Todėl skirtingi instrumentai leidžia ne tik sukurti įspūdingus vaizdus, bet ir spręsti skirtingus mokslinius klausimus.

Į žvaigždėdaros regionus astronomai žvelgia ir kaip į gamtines laboratorijas. Ten galima tirti, kaip stipri spinduliuotė ar žvaigždžių vėjai veikia aplinkines dujas, kaip tankūs debesys skyla į mažesnes dalis ir kokiomis sąlygomis susidaro nauji šviesuliai. Tokie stebėjimai padeda tikrinti kompiuterinius modelius, kurie aiškina žvaigždžių atsiradimą ir jų ankstyvą raidą.

Svarbu, kad vaizduose matomos spalvos yra mokslinio apdorojimo rezultatas. Jomis atskleidžiamos konkrečių filtrų užfiksuotos savybės, todėl vien spalvos intensyvumas neleidžia tiesiogiai spręsti apie tikrąją dulkių ar žvaigždžių temperatūrą, neatsižvelgiant į matavimo metodą.

„Katės galvos“ vaizdas yra ryškus priminimas, kad kosmoso nuotrauka mokslininkams pirmiausia yra matavimo duomenys. Palyginus juos skirtinguose spinduliuotės diapazonuose galima atrasti objektus ir procesus, kurie viename vaizde lieka paslėpti.