„Artemis II“ jau apskriejo Mėnulį: ką patvirtino NASA ir kas laukia kitų misijų?

Sekite TechNaujienos Google

NASA pilotuojama „Artemis II“ misija jau įvyko: keturi astronautai balandžio 1 dieną pakilo iš Kennedy kosmoso centro, apskriejo Mėnulį ir balandžio 10 dieną grįžo į Žemę. Oficialiame NASA misijos puslapyje nurodyta, kad kelionė truko devynias dienas, vieną valandą ir 32 minutes. Todėl anksčiau skelbtas klausimas, kada žmonės „vėl apskries Mėnulį“, jau turi atsakymą – šis etapas įveiktas 2026 metų pavasarį.

„Artemis II“ buvo pirmasis pilotuojamas „Orion“ erdvėlaivio skrydis ir pirmoji tokia kelionė aplink Mėnulį po „Apollo“ programos pabaigos 1972 metais. Įgulą sudarė NASA astronautai Reidas Wisemanas, Victoras Gloveris, Christina Koch ir Kanados kosmoso agentūros astronautas Jeremy Hansenas. Misija nebuvo nusileidimas ant Mėnulio paviršiaus: pagrindinis tikslas buvo išbandyti erdvėlaivį ir gyvybės palaikymo sistemas tolimajame kosmose.

Skrydis buvo svarbus ir Europos kosmoso pramonei. „Orion“ erdvėlaivyje naudojamas Europos kosmoso agentūros tarnybinis modulis, kuris suteikia elektrą, varomąją jėgą ir dalį gyvybės palaikymo resursų. ESA misijos apžvalgoje nurodyta, kad šio modulio variklis padėjo erdvėlaiviui pereiti į laisvo grįžimo trajektoriją aplink Mėnulį.

Ką astronautai tikrino skrydžio metu

Pirmosiomis paromis įgula atliko rankinio valdymo demonstracijas ir tikrino skirtingas sistemos funkcijas. Tai aktualu būsimoms misijoms, kurioms reikės artėjimo bei susijungimo su kitais erdvėlaiviais arba Mėnulio moduliais. Net turint automatinį valdymą, astronautai turi gebėti įvertinti ir, jei reikia, koreguoti kosminio aparato judėjimą.

Naujausi straipsniai

4 min. skaitymo • prieš 14 minučių

„Revolut“ taupymo iššūkis Lietuvoje: kaip veikia palūkanos ir kuo taupymas skiriasi nuo investavimo?

4 min. skaitymo • prieš 29 minutės

Lenkijos konstitucinė krizė gilėja: Tuskas ir prezidentas nesutaria dėl teismo valdžios

4 min. skaitymo • prieš 44 minutės

IBM kvantiniai procesoriai perdavė būseną 99 % tikslumu: kodėl tai svarbu kompiuterių ateičiai?

Visi naujausi straipsniai →

Skrydis suteikė duomenų apie ryšį, navigaciją, aplinkos kontrolę, įrangos darbo temperatūras ir įgulos savijautą. Tokie bandymai būtini prieš ilgesnius skrydžius, nes pagal teorinius modelius neįmanoma visiškai atkurti visų sąlygų, kurias patiria žmonės už Žemės orbitos.

Didelis dėmesys po grįžimo skirtas šiluminiam skydui. Į atmosferą grįžtant iš Mėnulio pasiekiamas didelis greitis, todėl kapsulės išorė turi atlaikyti itin stiprų kaitimą. Ankstesnėje mūsų publikacijoje aptarėme NASA atliktą skydo analizę ir mažesnį medžiagos praradimo vietų skaičių, palyginti su nepilotuojama „Artemis I“ misija.

Kokia užduotis laukia po sėkmingo skrydžio

Tolimesni „Artemis“ programos etapai numato sudėtingesnius manevrus ir pasirengimą žmonių darbui Mėnulio aplinkoje bei jo paviršiuje. Tam reikia išbandyti ne vien „Orion“, bet ir Mėnulio nusileidimo sistemas, naujos kartos skafandrus, ryšio infrastruktūrą ir logistiką. Kiekvienos sistemos parengtis priklauso nuo atskirų techninių bandymų.

NASA šiuo metu taip pat analizuoja skirtingų „Artemis“ misijų rezultatus. Pavyzdžiui, skelbiami RS-25 variklių antžeminiai bandymai padeda tikrinti būsimų raketų komponentus. Nors vienas bandymas gali pasisekti, pilnam skrydžio pasirengimui reikia suderinti visas sistemas ir atlikti rizikos vertinimą.

Europos dalyvavimas programoje rodo, kad pilotuojamas kosmoso tyrimas yra tarptautinė pramoninė programa. Įrangą tiekia daugelio valstybių įmonės, o sertifikavimas bei bandymai vyksta keliose skirtingose infrastruktūrose. Tai kuria technologinių kompetencijų, kurios vėliau gali būti pritaikomos ir kitose srityse.

Skrydis neapsiribojo vien Mėnulio vaizdais pro langą. Įgulai reikėjo patikrinti įprastas gyvenimo sąlygas, vandens bei oro tiekimo funkcijas ir ryšio sistemas tokioje aplinkoje, kur greitas sugrįžimas į Žemę nėra įmanomas. Tai skiriasi nuo kasdienių eksperimentų Tarptautinėje kosminėje stotyje, kuri yra palyginti arti planetos ir turi įprastesnę logistikos infrastruktūrą. Toks skirtumas svarbus būsimiems ilgesniems skrydžiams.

„Artemis II“ pasitelkė laisvo grįžimo trajektoriją: tinkamai parinkta orbita leidžia erdvėlaiviui apskrieti Mėnulį ir grįžti Žemės link, naudojant gravitacijos poveikį. Tai nereiškia, kad viso skrydžio metu nebereikėjo jokio valdymo ar korekcijų, tačiau tokia trajektorija gali padėti mažinti dalį rizikų. ESA nurodytas maždaug 350 sekundžių tarnybinio modulio pagrindinio variklio veikimas buvo svarbus perkeliant „Orion“ į tokią skrydžio trajektoriją.

Astronautų įgulai teko atlikti ir bendro darbo bandymus ankštoje kapsulėje. Ilgai trunkančioms misijoms svarbus ne vien fizinis erdvėlaivio saugumas, bet ir tai, ar jo sąsajos bei procedūros suprantamos žmonėms esant įtampai. Tokios išvados paprastai panaudojamos atnaujinant mokymų programas, valdymo instrukcijas ir techninius reikalavimus būsimai įrangai. Šių pokyčių reikšmė paaiškės kitų skrydžių bandymuose.

„Artemis II“ rezultatas jau yra istorinis faktas, tačiau jis nėra tas pats, kas užbaigtas pasirengimas nusileisti Mėnulyje. Būtent todėl astronautų sauga ir patikrintas erdvėlaivių sistemų veikimas toliau bus svarbiausi programos etapų vertinimo kriterijai.