Nors vampyrus daugelis iš mūsų siejame su fantastiniais filmais, tikrieji vampyrai iš tikrųjų egzistuoja, tačiau ne filmuose, o gamtoje. Daugelis tikrų gyvūnų, vadinamų kraujasiurbiais, maitinasi krauju dėl praktiškesnių priežasčių nei priimta manyti – išgyvenimo.
Gamtoje egzistuoja nemažai kraujasiurbių
Kai kurie hematofagai yra gerai žinomi. Pavyzdžiui, Desmodontinae pošeimio šikšnosparniai vampyrai padėjo įkvėpti legendines pabaisas, turinčias jų vardą.
Daugeliui taip pat žinomi kraujasiurbiai, kurie nesikėsina į žmones, pavyzdžiui, nendrinukės (Petromyzontiformes), gyvenančios labai giliai ežeruose ir savo burnomis prisitvirtinančios prie žuvų šonų.
Yra ir kitų, labiau neaiškių hematofagų. Pavyzdžiui, taikliai pavadintos vampyrinės kandys (Calyptra thalictri), kurios kraują siurbia iš dalies tam, kad patinai poravimosi metu galėtų perduoti druskas patelėms.
Vampyrinės žemės kregždės (Geospiza difficilis septentrionalis), nepaisant to, kad mieliau renkasi sėklas ir vabzdžius, jei sąlygos itin atšiaurios, imasi maitintis kitų paukščių krauju.
Tuo tarpu lapgraužiai vabalai žudikai (Zelus renardii) medžioja užkabindami auką ant savo vamzdinių burnos dalių ir iščiulpdami jos vidurius.
Nors šie gyvūnai iš pažiūros labai skiriasi vienas nuo kito, hematofagų ekspertai teigia, kad visus šiuos gyvūnus kraujas traukia dėl jų „nepaprasto panašumo“ – ir viskas prasideda nuo burnos.
„Krauju mintantys gyvūnai, nepriklausomai nuo jų giminės, dažnai turi specializuotas burnos dalis ar kitas struktūras, kad galėtų pasiekti kraują.“ – sakė daktarė Isabel Ortega Insaurralde, Buenos Airių universitete tyrinėjanti hematofagus.
Tarp jų yra ir vabzdys Rhodnius prolixus, kuris, kaip ir uodai, turi peršviečiamas burnos dalis, prasiskverbiančias pro odą. Tačiau, nepaisant to, kad kraujo čiulpimas iš pažiūros paprastas, tokiam adaptyviam elgesiui išsivystyti reikia labai daug pastangų.
Sėkmingi kraujasiurbiai turi ne tik sugebėti surasti tinkamą stuburinį, bet ir turėti išsivysčiusius jutimus, kurie leistų jiems surasti taikinį. Galiausiai jie turi sugebėti priversti šeimininką leisti jiems pabaigti valgyti, nesulaukdami neigiamo atsako ir patys netapdami maistu.
„Reikia sugebėti išlaikyti kraujo miltų skystį ir neleisti šeimininkui tavęs išvaryti. Natūralios stuburinių organizmo apsaugos nuo kraujo netekimo ir invazijos priemonės apima kraujo krešėjimą, trombocitų agregaciją, kraujagyslių susiaurėjimą ir imuninę apsaugą.
Dauguma, jei ne visi krauju mintantys parazitai į maitinimosi vietą išskiria tam tikros formos seilių, kuriose yra daug įvairių baltymų ir net cheminių medžiagų, nukreiptų prieš šeimininko gynybines sistemas.“ – pasakojo daktaras Benas Mansas, tyrinėjantis hematofagus Pietų Afrikos žemės ūkio mokslinių tyrimų taryboje.
Mansas pridūrė, kad dėl to, jog skirtingi krauju besimaitinantys parazitai renkasi labai skirtingus šeimininkus, atrodo, kad kiekvienas skirtingų krauju besimaitinančių parazitų sukurtas funkcinis repertuaras yra sudarytas iš skirtingų baltymų šeimų ar šeimos narių, kurie palaiko jų nepriklausomą evoliuciją.
Tačiau kartais gamta, darydama išimtis, kaip šie gyvūnai išgyvena, imasi labai neįprastų veiksmų. Pavyzdžiui, šokinėjantis voras Evarcha culicivora, kuris tiesiogiai nesimaitina krauju.
„Vietoj to jis medžioja kraujasiurbius uodus, netiesiogiai gaudamas kraujo, valgant jų grobį.“ – sakė Insaurralde.
Voras turi išvystytą specialų pojūtį, leidžiantį jam aptikti kraują, todėl jis renkasi mažus, krauju aptekusius uodus, o ne didesnius, kuriuose nėra kraujo.
Taip pat gamtoje aptinkama ir žuvis vampyrė: candiru (Vandellia cirrhosa), dar vadinama cañero arba dantų krapštuku.
Ji atrodo labai mažytė – tik mažas, plonas ir blyškus, vos apie 15 cm ilgio padarėlis. Tačiau jos kirmėliška forma suteikia jai galimybę plaukti tiesiai į žuvų žiaunas, kur ji geria kraują.
Hematofagai garsėja ir kaip ligų platintojai
Nors hematofagai yra labai neįprasti gyvūnai, jie taip pat garsėja kaip ligų platintojai. Įvairios uodų rūšys platina maliariją, Dengė karštligę, Zikos virusą, čikungunją ir geltonąją karštligę.
Tuo tarpu Triatominae rūšys (vabalai) platina Čagaso ligą; Phlebotomus ir Lutzomyia rūšys (smėlio muselės) prisideda prie leišmaniozės pandemijų. Žmonėms ir toliau teršiant aplinką, pavyzdžiui, į atmosferą išmetant per daug šiltnamio efektą sukeliančių dujų, padėtis tik blogėja.
„Dėl klimato kaitos jau dabar matome, kaip keičiasi šių ligų geografinis paplitimas ir intensyvumas. Pavyzdžiui, Aedes uodai klesti šiltesniame klimate ir miestų teritorijose su stovinčiu vandeniu, kurių vis dažniau pasitaiko dėl klimato nulemtų potvynių ir netinkamos infrastruktūros.
Šiltesnė temperatūra pagreitina viruso replikaciją uodų organizme, todėl didėja perdavimo greitis ir šios ligos plinta į naujus regionus.“ – sakė Mansas.
Nors hematofagai gali sukelti žmonių ligas, tai nereiškia, kad jie neužpildo vertingų nišų gamtoje. Juk tokie parazitai kaip hematofagai yra gyvybės medžio pagrindas, jų skaičius viršija laisvai gyvenančių rūšių skaičių maždaug 3:2. Be jų ekosistemų gyvybės tinklai sugriūtų.
„Man patinka dirbti su kraujasiurbiais vabzdžiais dėl jų unikalumo ir ick faktoriaus, sudėtingos sąveikos su jų šeimininkais ir jų žavingo vaidmens tiek ekologiniame, tiek žmonių sveikatos kontekste.“ – sakė Insaurralde.
Mokslininkų teigimu, vis dar yra daugybė atradimų, kuriuos reikia padaryti, todėl tai yra neišsiemiama sritis jauniems mokslininkams. Kuo daugiau sužinome apie hemofagus, tuo labiau suprantame, kokie sudėtingi ir ypatingi jie yra.
Taip patskaitykite
