Britai naciams pakišo negyvėlį su slaptais dokumentais: taip apgavo Hitlerio kariuomenę

Sekite TechNaujienos Google

1943 metais Didžiosios Britanijos žvalgybininkai įvykdė operaciją, kuri šiandien skamba kaip filmo scenarijus. Jie parengė mirusio žmogaus kūną taip, kad jis atrodytų esantis britų karininkas, ir kartu su juo į jūrą paleido tariamai konfidencialius dokumentus. Tikslas buvo ne perduoti tikras karines paslaptis, o įtikinti Vokietijos vadovybę klaidinga informacija apie Sąjungininkų invazijos kryptį.

Tuo metu Sąjungininkai rengėsi įsiveržti į Siciliją. Vokiečių pajėgoms sala buvo logiškas taikinys, todėl paprasčiausias melagingas pranešimas būtų atrodęs įtartinai. Britų pareigūnai nusprendė sukurti ištisą fiktyvaus žmogaus gyvenimą, kurio daiktai ir dokumentai turėtų atrodyti natūraliai patekę į priešo rankas.

Operacija buvo pavadinta „Mincemeat“. Jos esmė – vokiečiai turėjo patikėti, kad tikrasis smūgis bus rengiamas kitur, o Sicilija yra tik priedangos planas. Šį istorijos epizodą dokumentuoja Jungtinės Karalystės nacionalinis archyvas, saugantis su pasirengimu ir įvykdymu susijusius dokumentus.

Panašiu metu Sąjungininkai naudojo ir kitus klaidinančius metodus: neįprasti kariniai sprendimai rodo, kad istorijoje svarbi ne vien ginklų galia.

Naujausi straipsniai

5 min. skaitymo • prieš 12 minučių

„Anthropic“ septynių įkūrėjų turtas viršijo po 13 mlrd. dolerių: IPO atskleidė dar netikėtesnį planą

4 min. skaitymo • prieš 18 minučių

Aliaskoje kilo mirtina epidemija, tačiau vaistus pristatė šunys: neįtikėtina 1 000 kilometrų gelbėjimo operacija

4 min. skaitymo • prieš 28 minutės

Du laivai susidūrė uoste – po akimirkos įvyko vienas didžiausių nebranduolinių sprogimų istorijoje

Visi naujausi straipsniai →

Kaip buvo sukurtas žmogus, kurio nebuvo

Žvalgyba mirusiajam suteikė majoro Williamo Martino tapatybę. Buvo parengtas ne vien tarnybinis pažymėjimas, bet ir smulkūs kasdieniai asmeniniai daiktai, skolos dokumentai bei laiškai, turėję sudaryti įspūdį, kad tai tikras asmuo su įprastomis problemomis ir artimaisiais.

Kūnas buvo laikomas specialiomis sąlygomis, nes medicininiai pokyčiai galėjo sukelti įtarimų dėl tariamos žūties jūroje. Britų povandeninis laivas jį nugabeno prie Ispanijos krantų, kur tikėtasi, kad vietos pareigūnai suras kūną ir su juo buvusią korespondenciją. Neutralios Ispanijos institucijose veikė vokiečių žvalgybos kontaktai.

Svarbiausias dokumentas buvo laiškas, kuris rodė tariamus Sąjungininkų puolimo planus Graikijoje ir Sardinijoje. Jis buvo pritvirtintas taip, kad atrodytų saugomas nuo pametimo. Visa scenos logika buvo paremta prielaida, kad atsitiktinai rasti slapti duomenys įtikina labiau negu priešo skleidžiama propaganda.

Vis dėlto operacijos sėkmė priklausė nuo kelių neprognozuojamų žingsnių: ar kūnas bus aptiktas, ar dokumentai bus peržiūrėti, ar jų turinys pasieks vokiečių žvalgybą, ir ar sprendimų priėmėjai juo patikės.

Didžiausias britų planuotojų pasiekimas buvo ne vien melagingas laiškas. Visi asmeniniai daiktai turėjo padaryti jį įtikinamą net skeptiškam tyrėjui: pažymos, bilietai, santykių detalės ir tariamos kasdienio gyvenimo smulkmenos palaikė vienas kitą. Šiandien tokia schema būtų vadinama nuosekliai kuriama dezinformacijos kampanija. Jei bent vienas elementas būtų išsiskyręs kaip akivaizdi klastotė, kiltų grėsmė visai operacijai. Britams taip pat reikėjo nuslėpti savo žinojimą apie vokiečių galimą reakciją, kad pastarieji nepastebėtų, jog dokumentai tyčia perduoti. Todėl operacija buvo valdoma laikantis griežto slaptumo. Istorinė sėkmė čia parodo ne tik kūrybiškumą, bet ir žvalgybinės logistikos bei psichologinių prielaidų svarbą.

Ši istorija taip pat primena, kad žvalgybos operacijų dalyvių reputacija dažnai sukuriama tik po karo, kai išslaptinami archyvai. Tuo metu apie apgaulę žinojo palyginti mažas žmonių ratas. Jei vokiečiai būtų supratę, jog dokumentai yra klastotė, tai galėjo pakenkti ne vien konkrečiam planui, bet ir britų galimybei ateityje pasinaudoti panašiais kanalais. Todėl operacijos organizatoriai negalėjo laisvai viešinti net ir sėkmę rodančių požymių. Skaitytojui svarbu ir tai, kad nuotraukoje matomas majoro Martino dokumentas yra autentiškas 1943 metų operacijos objektas, bet jo savininko biografija buvo sukurta žvalgybos. Autentiškas dokumentas nebūtinai reiškia autentišką jo turinį – būtent šį paradoksą britai išnaudojo. Palyginimui, Los Andželo karo metų panikos istorijoje klaidingas suvokimas taip pat pakeitė realius karinius veiksmus.

Ką žinome apie tikrąjį poveikį

Sąjungininkų invazija į Siciliją 1943 metų liepą buvo sėkminga. Istoriniai dokumentai rodo, kad vokiečiai atkreipė dėmesį į rastą medžiagą ir jos turinys paveikė jų vertinimus. Vis dėlto istorikai atsargiai skiria pačią apgaulės operaciją nuo visų vėlesnių kariuomenių judėjimo sprendimų: karo veiksmams tuo pat metu įtaką darė daug kitų veiksnių.

Ilgą laiką visuomenei nebuvo žinoma tikroji kūnui naudoto žmogaus tapatybė ir jo gyvenimo aplinkybės. Šiandien operacija kelia ne tik žvalgybinės išmonės, bet ir etikos klausimą: mirusio žmogaus palaikai buvo panaudoti kariniam tikslui.

Panašų informacijos klaidinimo principą Sąjungininkai vėliau taikė kitose operacijose, įskaitant netikrų dalinių kūrimą prieš išsilaipinimą Normandijoje. Todėl „Mincemeat“ puikiai parodo, kad kare reikšmingi ne vien ginklai ir pajėgų skaičius, bet ir tai, kuo priešininkas yra įsitikinęs.

Pagrindinė šios istorijos intriga ta, kad vienas kruopščiai surežisuotas radinys tapo operacijos, skirtos paveikti strateginius sprendimus, centru. Tačiau jos nepaverčia paprasta legenda ir išlikę archyviniai įrodymai: kariniai laiškai, fiktyvios tapatybės dokumentai ir karo meto pranešimai.