Tarp milžiniškų ledo dangos luitų Antarktida slepia ugnikalnius. Nors didžioji dauguma šių ugnikalnių neaktyvūs arba pasislėpę po ledu, spėjama, kad dėl aplinkinių ledo dangų tirpimo jie gali vėl pabusti.
Paskutinį kartą Žemė smarkiai ištirpo prieš 12 000-7 000 metų po paskutinio ledynmečio. Šiuo deglaciacijos laikotarpiu vulkaninis aktyvumas sausumoje padidėjo nuo dviejų iki šešių kartų, palyginti su įprastu lygiu.
Mokslininkai mano, kad išsiveržimų spurtą sukėlė ledynų tirpimas, dėl kurio sumažėjo slėgis Žemės mantijoje, todėl daugiau magmos kilo ir veržėsi į paviršių.
Prasideda nauja atšilimo era
Dabar dėl žmogaus sukeltos klimato kaitos prasideda nauja atšilimo era. Kadaise buvo manoma, kad Antarktida bus palyginti atspari stipriausiam šiltėjančio pasaulio poveikiui, tačiau regione vis dažniau pastebimi streso požymiai, įskaitant intensyvias karščio bangas ir šokiruojantį ledo nykimo lygį.
Įžengiame į neištirtą teritoriją, tačiau gali būti, kad dėl klimato kaitos nykstantis ledas gali paskatinti vulkanizmo Antarktidoje suaktyvėjimą, panašų į tai, kas vyko ankstesniu deglaciacijos laikotarpiu.
Antarktidoje yra daugiau kaip 130 žinomų ugnikalnių, daugelis iš jų yra po pačiu ledu, tačiau tik keli iš jų laikomi aktyviais.
Žymiausias iš jų – Erebuso kalnas, aukščiausias aktyvus Antarktidos ugnikalnis, kuris jau kelis dešimtmečius be perstojo išsiveržia, išmesdamas „aukso dulkes“.
Jei kai kurie iš šių ugnikalnių vėl atsinaujintų dėl ledo nykimo, galėtų susidaryti vulkanų ir ledo tirpsmo grįžtamasis ryšys.
Per paskutinį deglaciaciją suaktyvėjęs vulkanizmas dar labiau paspartino ledo dangos nykimą. Pirmiausia dėl to, kad išsiskyrę tamsūs pelenai sustiprino albedo efektą, kai tamsesni paviršiai sugeria daugiau šilumos, palyginti su šviesesniais.
Panašus poveikis gali pasireikšti ir Antarktidoje, jei klimato kaita paskatintų ugnikalnius išsiveržti.
Kokias pasekmes sukeltų išsiveržiantys Antarktidos ugnikalniai?
Mokslininkai svarstė, ar po ledu išsiveržę ugnikalniai galėtų padėti atlaisvinti Vakarų Antarktidos ledo dangą, dėl to dideli žemyno ledo gabalai nuslinktų į vandenyną ir pakiltų jūros lygis.
Dėl padidėjusio ugnikalnių aktyvumo į atmosferą būtų išmetama daugiau šiltnamio efektą sukeliančių dujų, o tai dar labiau pakeltų Žemės temperatūrą. Tai savo ruožtu gali lemti didesnį ledo nykimą, sukelti daugiau išsiveržimų ir kt.
Dauguma šių dalykų yra hipotetiniai – juk per tokį trumpą laiką dar niekada nepatyrėme panašaus žmogaus veiklos nulemtų klimato pokyčių laikotarpio. Klimato kaita yra reali ir ji jau veikia mūsų pasaulį, tačiau jos poveikis vulkanų aktyvumui nėra iki galo ištirtas.
Mokslininkai atkreipė dėmesį, kad turėtume atsargiai lyginti paskutinį Žemės apledėjimą ir žmogaus sukeltus klimato pokyčius, ypač dėl jų ryšio su vulkanizmu, nes jų trukmė ir dinamika labai skiriasi.
Be to, ugnikalnių išsiveržimus apskritai sunku prognozuoti, net ir neatsižvelgiant į papildomą klimato kaitos sudėtingumą.
Nepaisant to, klimato kaitos poveikis vulkanizmui yra tema, kurią kai kurie mokslininkai nori geriau suprasti.
„Sunkumų šioje tyrimo srityje kelia laiko skalė. Vulkaninės sistemos susidaro per kelis šimtus tūkstančių metų, o klimato kaita vyksta per kelis dešimtmečius.
Dar neturime pakankamai laiko perspektyvos, kad galėtume aiškiai suvokti vykstančius vulkaninės veiklos pokyčius.“ – sakė Prancūzijos nacionalinio darnaus vystymosi tyrimų instituto vulkanologijos tyrimų direktorė Virginija Pinel.
Ji taip pat pridūrė, kad nepaisant to, klimato kaita mums suteikia galimybę geriau suprasti veiksnius, kurie moduliuoja ir sukelia išsiveržimus, „tarsi natūralaus dydžio eksperimentą“.
