Aptiktas juros laikų paukštis, kuris nemokėjo skristi – radinys keičia ankstyvos evoliucijos vaizdą

Sekite TechNaujienos Google

Kinijoje aptikta maždaug juros periodo pabaigos iškasena atskleidė netikėtą ankstyvųjų paukščių evoliucijos kryptį. Tyrėjai aprašė paukščiams artimą gyvūną, kuris, sprendžiant iš anatomijos, negalėjo skristi. Šis atradimas svarbus tuo, kad leidžia iš naujo pažvelgti į laikotarpį, kai gamtoje dar gyveno ir garsusis archeopteriksas.

Spalio 14 dieną žurnale „Nature“ paskelbto tyrimo autoriai aprašė Pietryčių Kinijos Zhenghe faunoje aptiktą iškaseną. Ji atskleidžia, kad ankstyvojoje paukščiams artimų gyvūnų evoliucijoje egzistavo skirtingi judėjimo būdai ir ne visos linijos vystė vis geresnius skraidymo gebėjimus.

Seniausių paukščių tyrimuose didelę reikšmę turi kaulų proporcijos. Sparnų sandara, krūtinkaulis, užpakalinių galūnių anatomija ir kitos detalės leidžia suprasti, kokiam judėjimui gyvūnas buvo prisitaikęs. Tačiau iškastinė medžiaga ne visuomet išsaugo visus audinius, todėl mokslininkai turi vertinti kelis požymius kartu.

Skraidymo gebėjimą biologai analizuoja ne vien pagal sparno ilgį. Reikia vertinti, ar gyvūnas turėjo raumenų sistemą, tinkamą aktyviam plasnojimui, ir ar jo skeletas atlaikytų tokio judėjimo apkrovas. Todėl vien paukščiui būdinga plunksnų ar galūnių sandara nebūtinai yra pakankamas aktyvaus skrydžio įrodymas. Mokslininkai naują iškaseną nagrinėja platesniame kitų to laikotarpio formų kontekste.

Naujausi straipsniai

4 min. skaitymo • prieš 13 minučių

Žmogaus skeletas evoliucionavo kitaip nei beždžionių – nauji genetiniai duomenys paaiškina dalį skirtumų

4 min. skaitymo • prieš 33 minutės

Mikroplastikas vandenyje gali skatinti netikėtas chemines reakcijas – mokslininkai keičia požiūrį

4 min. skaitymo • prieš 1 val

„Google“ tyrėjai pristatė naujus DI panaudojimo moksle būdus – nuo sveikatos iki kosmoso

Visi naujausi straipsniai →

Ekologinė įvairovė gali atsirasti tuomet, kai giminingos gyvūnų grupės prisitaiko prie skirtingų maisto išteklių ar judėjimo būdų. Vienos rūšys gali būti geriau prisitaikiusios prie gyvenimo medžiuose, kitos – judėjimo žeme. Tačiau vienos iškasenos duomenys ne visada leidžia tiksliai nustatyti maistą ar aplinkos sąlygas. Tokios hipotezės turi būti vertinamos kartu su radimvietės geologija.

Juros periodo ekosistemose gyveno daug įvairių dinozaurų ir kitų roplių bei ankstyvųjų paukštiškų formų. Tyrėjams svarbu nustatyti, kurie jų anatomijos bruožai paveldėti iš bendrų protėvių, o kurie atsirado prisitaikant prie savitos aplinkos. Tai padeda atkurti evoliucijos medį, tačiau dalis giminystės ryšių gali keistis sulig naujais radiniais.

Įspūdingi radiniai kartais sukuria klaidingą įspūdį, kad mokslininkai jau žino visą gyvūno gyvenimą. Iš tiesų net gerai išlikusi iškasena neparodo jo elgesio kiekvienoje situacijoje. Todėl svarbu atskirti tvirtus kaulų požymių duomenis nuo platesnių ekologinių interpretacijų. Būtent toks atsargumas leidžia moksliniam atradimui išlikti įdomiam be sensacingų perdėjimų.

Mokslininkams taip pat aktualu, ar naujasis gyvūnas priskirtinas jau žinomai evoliucinei šakai, ar užima netikėtą vietą platesniame giminystės medyje. Toks nustatymas remiasi daugybės anatominių požymių palyginimu. Vien iš išvaizdos panašumo su dabartiniu paukščiu tokios išvados daryti negalima. Tai paaiškina, kodėl naujų iškasenų interpretacija kartais keičiasi, kai randama papildomos medžiagos.

Šiuolaikinė paleontologija dažnai pasitelkia kompiuterines analizės sistemas, leidžiančias palyginti daug anatominių požymių. Tačiau galutinis rezultatas vis tiek priklauso nuo iškasenos kokybės ir tyrėjų sprendimų, kaip užkoduoti konkrečius bruožus. Dėl to vienas naujas radinys gali pagerinti evoliucijos modelį, bet nebūtinai panaikina visas diskusijas apie ankstyvųjų paukščių giminystę.

Ką rodo tyrimas

Archeopteriksas dažnai pristatomas kaip vienas geriausiai žinomų dinozaurų ir paukščių evoliucijos tarpinių pavyzdžių. Tačiau jis nebuvo vienintelis tuo metu gyvenęs į paukščius panašus gyvūnas. Naujas radinys primena, kad evoliucijos medis turėjo įvairių šakų, kurių ne visos baigėsi šiuolaikinių paukščių skrydžio sistema.

Neskraidančios formos galėjo užimti kitokias ekologines nišas. Jei gyvūnas daugiau judėjo žeme, jam galėjo būti naudingos kitos galūnių savybės. Tačiau vien anatomija negali pilnai atskleisti mitybos ar elgesio, todėl hipotezes apie gyvenimo būdą reikia atskirti nuo tiesioginių kaulų tyrimo rezultatų.

Iškasenos amžius taip pat svarbus: ji praplečia žinomų ankstyvųjų paukštiškų formų įvairovę maždaug tuo pačiu laikotarpiu kaip archeopteriksas. Tai gali padėti tikslinti evoliucijos modelius, tačiau vienas naujas egzempliorius savaime neperrašo visų anksčiau nustatytų giminystės ryšių.

Mokslininkai tyrime analizuoja bendrus požymius ir jų palyginimą su kitomis mezozojaus rūšimis. Tokia analizė gali pateikti kelis galimus evoliucinius medžius, priklausomai nuo to, kaip išlikę požymiai interpretuojami. Dėl to tyrimų išvados gali būti tikslinamos aptikus papildomų egzempliorių.

Ko dar nežinome

Faktas, kad ankstyva paukščiams artima forma negalėjo skristi, įdomus platesniu biologiniu požiūriu. Skraidymo gebėjimas evoliucijoje gali atsirasti, keistis arba kai kuriose linijose būti prarastas. Tačiau konkrečiam šio radinio scenarijui nustatyti reikia žinoti, kur jis priklauso giminystės medyje.

Šiuolaikiniams tyrėjams ši iškasena yra galimybė geriau suprasti, kokie gyvūnai dalijosi ekosistemomis juros laikotarpiu. Skaitytojui pagrindinė išvada paprasta: ankstyvieji paukščiai nebuvo vienoda skraidančių gyvūnų grupė, o jų evoliucija buvo kur kas įvairesnė.