Jeigu tokios rankos taps pakankamai patikimos ir pigios, humanoidiniai robotai galės atlikti vis daugiau darbų, kuriems šiandien būtinas žmogaus miklumas. Tai apima elektronikos surinkimą, laboratorinius darbus, tekstilės gamybą ar smulkių komponentų rūšiavimą.
Siuvinėjimo demonstracija technologiniu požiūriu yra įdomesnė nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Tai ne viena paprasta trajektorija, kurią galima iš anksto įrašyti roboto valdiklyje. Adatos, audinio ir siūlo sąveika nuolat kinta: audinys deformuojasi, siūlas įsitempia, adatos kampas turi būti tikslus, o per didelė jėga gali sugadinti medžiagą. Tokia užduotis reikalauja ne vien padėties kontrolės, bet ir jautraus jėgos reguliavimo.
Žmogaus plaštaka šias korekcijas atlieka beveik nesąmoningai. Pirštuose turime daugybę jutimo receptorių, o smegenys nuolat apdoroja informaciją apie spaudimą, slydimą ir objekto padėtį. Robotinėje rankoje tai reikia atkartoti jutikliais, varikliais ir valdymo algoritmais. Kuo daugiau laisvės laipsnių turi ranka, tuo sudėtingesnė tampa jos kontrolė, nes vienas mažas piršto judesys gali pakeisti kitų sąnarių apkrovą.
Būtent todėl robotų kūrėjai taip daug investuoja į „dexterous manipulation“ – vikrų manipuliavimą. Gamyklos jau seniai naudoja robotines rankas suvirinimui ar detalių perkėlimui, tačiau jos paprastai veikia labai kontroliuojamoje aplinkoje ir kartoja tą patį judesį. Humanoidiniam robotui keliami visai kiti reikalavimai: jis turi paimti skirtingus įrankius, prisitaikyti prie objekto formos ir tęsti darbą net tada, kai aplinka nėra idealiai paruošta.
Tokios siuvinėjimo demonstracijos todėl veikia kaip savotiškas „streso testas“ rankai. Jei sistema gali tiksliai valdyti ploną adatą ir siūlą, dalis tų pačių gebėjimų gali būti pritaikyta elektronikos surinkimui, laboratoriniams darbams, kabelių prijungimui ar kitoms užduotims, kuriose žmogaus pirštų miklumas iki šiol buvo didelis automatizavimo barjeras.
Vis dėlto vienas sėkmingas vaizdo įrašas dar neparodo pramoninio pasirengimo. Gamyboje reikės tūkstančių pakartojimų, labai mažo klaidų procento ir paprastos priežiūros. Todėl tikrasis klausimas nėra, ar robotas gali vieną kartą atlikti subtilią užduotį, o ar jis gali tai padaryti nuolat, greitai ir pigiau nei alternatyvūs automatizavimo sprendimai.
Pramonėje dar reikės atsakyti į vieną labai praktišką klausimą – ar universali penkių pirštų ranka apskritai visada geriausia. Specializuotas griebtuvas dažnai yra pigesnis, tvirtesnis ir greitesnis vienai konkrečiai užduočiai. Humanoidinės rankos pranašumas atsiranda tada, kai robotas turi keisti įrankius ir atlikti daug skirtingų operacijų toje pačioje darbo vietoje. Todėl siuvinėjimo demonstracija labiau įrodo universalumo potencialą nei tiesioginį poreikį automatizuoti pačią tekstilės techniką.
Tokios demonstracijos dar nereiškia, kad robotas rytoj pakeis kvalifikuotą meistrą. Tačiau jos rodo, kaip greitai mažėja riba tarp robotų atliekamų pasikartojančių judesių ir sudėtingų žmogaus motorinių užduočių. Daugiau robotikos naujienų rasite čia.