Marse vis dar juda milžiniško kanjono lūžiai: mokslininkai rado seisminius įrodymus

Sekite TechNaujienos Google

Marsas ilgą laiką laikytas geologiškai daug ramesne planeta nei Žemė, tačiau naujas tyrimas rodo, kad net milžiniško „Valles Marineris“ kanjono lūžiai gali tebebūti aktyvūs. Spalio 15 dieną žurnale „Nature Communications“ paskelbtame tyrime mokslininkai analizavo NASA aparato „InSight“ užfiksuotą drebėjimą ir nustatė, kad jo šaltinis greičiausiai buvo giluminis uolienų slydimas ties senu tektoniniu lūžiu.

„Valles Marineris“ yra vienas didžiausių kanjonų Saulės sistemoje: jis driekiasi tūkstančius kilometrų. Anksčiau mokslininkai žinojo, kad didžioji dalis šios struktūros susidarė tolimoje planetos praeityje. Naujas seismologinis vertinimas padeda paaiškinti, ar senieji lūžiai vis dar gali reaguoti į dabartinius įtempius.

Analizuotas seisminis įvykis, pavadintas S0976a, užregistruotas dar 2021 metais. Jį tyrėjai pakartotinai vertino derindami bangų sklidimo modelius, planetos paviršiaus vaizdus ir galimų alternatyvių priežasčių analizę. Tai pavyzdys, kaip pasibaigus misijai archyviniai duomenys vis dar pateikia naujų mokslinių rezultatų.

Po kanjonu – giluminis judėjimas

Tyrėjų vertinimu, drebėjimą sukėlė uolienų slinkimas palei lūžį 20–40 kilometrų gylyje. Tokio pobūdžio judėjimas gali vykti, kai atskiros plutos dalys slysta viena kitos atžvilgiu. Tai nėra tas pats, kas Žemėje veikianti plokščių tektonika, kur didelės litosferos plokštės juda globaliu mastu.

Naujausi straipsniai

4 min. skaitymo • prieš 1 val

Kodėl „Microsoft“ nepavyko įsitvirtinti išmaniųjų telefonų rinkoje? „Nokia“ sandorio pamokos

4 min. skaitymo • prieš 1 val

Kodėl pasaulis taip priklausomas nuo Taivano lustų gamintojos TSMC?

4 min. skaitymo • prieš 1 val

Kaip „Nvidia“ iš vaizdo plokščių gamintojos tapo dirbtinio intelekto infrastruktūros pagrindu?

Visi naujausi straipsniai →

Mokslininkai taip pat analizavo, ar seisminį signalą galėjo sukelti meteorito smūgis arba didelė nuošliauža. Tačiau jų palyginimai geriau atitiko giluminio tektoninio lūžio scenarijų. Tyrime pažymėta, kad atitinkamu laikotarpiu orbitiniuose vaizduose neaptikta šio masto naują didelę nuošliaužą rodančių požymių.

Marsas lėtai vėsta, o planetos plutoje dėl įvairių apkrovų ir senų struktūrų gali išlikti mechaninių įtempių. Net ir be aktyvių didelių tektoninių plokščių tokie įtempiai kartais išsilaisvina per drebėjimus.

Ką tai keičia suprantant Marsą

Atradimas reiškia, kad dalis labai senų Marso lūžių gali išlikti aktyvūs milijardus metų. Tačiau iš vieno seisminio įvykio negalima daryti išvados, jog visas kanjonas sparčiai plečiasi arba kad planetoje prasidėjo naujas intensyvus geologinis periodas. Tyrimas parodo lokalų mechaninį aktyvumą, o ne visuotinį planetos virsmą.

„InSight“ misija baigėsi 2022 metais, tačiau jos seisminiai matavimai toliau analizuojami. Jie papildo tai, ką apie Marso paviršių žinome iš orbitinių nuotraukų ir kitų aparatų duomenų. Apie kitą Marso tyrimų kryptį portalas rašė anksčiau.

Naujas seisminio įvykio įvertinimas buvo įmanomas dėl to, kad tyrėjai analizavo ne tik bangų atėjimo laiką, bet ir jų sklidimo pobūdį. Skirtingos seisminės bangos per planetos gelmes keliauja skirtingai, todėl iš jų galima spręsti apie drebėjimo šaltinį ir net gilesnių sluoksnių savybes. Vis dėlto vieno matavimo interpretacija priklauso nuo planetos vidaus modelio ir kitų priimtų prielaidų.

Marsas neturi į Žemės panašių nuolat judančių tektoninių plokščių tinklo, tačiau tai nereiškia, kad jame negali atsirasti įtempių. Planetos vidaus vėsimas, senos vulkaninės struktūros ir dideli paviršiaus reljefo skirtumai gali veikti plutą. Senoviniai lūžiai gali išlikti silpnesnės vietos, kuriose judėjimas įvyksta net praėjus milijardams metų nuo jų susidarymo.

„Valles Marineris“ tyrimas ypač svarbus todėl, kad jis sieja senus geologinius darinius su dabartinių matavimų duomenimis. Tai padeda atskirti vien kadaise buvusius procesus nuo šiandien dar veikiančių. Tokie klausimai aktualūs ir kitoms uolėtoms planetoms ar palydovams, kurių aktyvumas nėra lengvai pastebimas iš orbitos.

Ateities Marso geofizikos misijos galėtų suteikti daugiau tiesioginių seisminių matavimų iš skirtingų vietų. Vienas matavimo aparatas gali aptikti daug įvykių, tačiau keli vienu metu veikiantys prietaisai paprastai leidžia tiksliau nustatyti jų židinius. Tokia infrastruktūra galėtų patikrinti, ar dabar nustatytas lūžių aktyvumas paplitęs plačiau, ar labiausiai sutelktas atskirose teritorijose.

Mokslininkams svarbus platesnis klausimas – kaip veikia planetų, kurios neturi Žemei būdingos plokščių tektonikos, pluta. Marso pavyzdys rodo, kad tokių pasaulių geologinė istorija gali tęstis daug ilgiau, nei leidžia spręsti vien senų paviršiaus darinių amžius.