Skip to content
„Saab“ perduos Lenkijai MAPAM minosvaidžių amunicijos gamybos technologiją

DI sukurta iliustracija.

„Saab“ perduos Lenkijai MAPAM minosvaidžių amunicijos gamybos technologiją

Švedijos gynybos bendrovė „Saab“ ir Lenkijos valstybinei PGZ grupei priklausanti „Dezamet“ pasirašė MAPAM minosvaidžių amunicijos gamybos bei pardavimo licencinį susitarimą. „Saab“ lapkričio 20 d. pranešė, kad technologijų perdavimas bus pirmasis realus pramoninio bendradarbiavimo įsipareigojimas, susietas su Lenkijos „Orka“ povandeninių laivų programa.

REKLAMA

MAPAM yra didesnio efektyvumo minosvaidžių amunicijos šeima, sukurta „Saab Bofors Dynamics Switzerland“. Įmonė kol kas nepaskelbė nei konkretaus kalibro, kuriam bus pradėta gamyba Lenkijoje, nei planuojamo metinio kiekio, nei pirmosios serijos datos. Tačiau pats licencijos modelis svarbus: Lenkija įgyja ne vien teisę pirkti gatavą gaminį, bet ir dalį gamybinių žinių, kurios gali likti vietos pramonėje ilgesniam laikui.

Povandeninių laivų sandoris atneša sausumos gamybą

Neįprasta tai, kad minosvaidžių amunicijos projektas kyla iš „Orka“ programos, skirtos Lenkijos kariniam jūrų laivynui. Pirkdamos dideles ginkluotės sistemas valstybės dažnai reikalauja pramoninio paketo: vietos gamybos, technologijų perdavimo, mokymų ar ilgalaikės priežiūros. „Saab“ susitarimas su „Dezamet“ yra pirmasis konkretus tokio paketo rezultatas, nors pati amunicija su povandeniniu laivu tiesiogiai nesusijusi.

REKLAMA

Lenkijai tai padeda spręsti dvi užduotis. Pirma, vietinė gamyba trumpina tiekimo grandinę ir mažina priklausomybę nuo importo krizės metu. Antra, „Dezamet“ gali įgyti kompetencijų, kurias vėliau panaudos ir kitose amunicijos programose. Vis dėlto licencija nėra tas pats, kas visiška technologinė nepriklausomybė: neaišku, kurios žaliavos, komponentai ar kokybės kontrolės procedūros ir toliau priklausys nuo „Saab“.

Ką tai reiškia regionui

Vidurio ir Rytų Europa tampa ne tik dideliu ginklų pirkėju, bet ir vis svarbesne jų gamybos vieta. Lenkijos mastas leidžia pagrįsti investicijas, kurioms mažesnėje rinkoje trūktų užsakymų. Lietuvai tai gali būti ir konkurencija, ir galimybė: Lenkijoje veikianti gamykla gali pasiūlyti trumpesnį tiekimą, tačiau kartu traukia specialistus bei kitus tiekėjus į savo pramoninį klasterį.

Tokie sandoriai parodo, kodėl vertinant gynybos pirkimą neužtenka lyginti vieneto kainos. Svarbu, kas valdys remontą, ar bus leidžiama gaminti atsargines dalis, kiek vietos įmonių pateks į grandinę ir kokios teisės liks pasibaigus sutarčiai. Šis klausimas aktualus ir Lietuvoje, kur NATO technologijų užsakymai atveria nišas ne vien tradiciniams ginklų gamintojams, bet ir programinės įrangos bendrovėms.

REKLAMA

Technologijos perdavimo sutartis paprastai reiškia daugiau nei brėžinių ar staklių įsigijimą. Vietos gamintojui tenka perimti gamybos procesų kontrolę, medžiagų specifikacijas, bandymų metodiką ir kokybės dokumentaciją. Pirmosios partijos dažnai gaminamos prižiūrint technologijos savininkui, kol užsakovas įsitikina, kad rezultatas pakartojamas. Todėl svarbiausias etapas prasidės po politinio pranešimo: gamybos linijos parengimas, darbuotojų mokymas ir sertifikavimas gali trukti gerokai ilgiau nei įrangos pristatymas.

Lenkijai vietinė MAPAM gamyba suteiktų galimybę lanksčiau planuoti atsargas ir remontą. Karo metu amunicijos sunaudojimas gali staigiai išaugti, o tarptautinės tiekimo grandinės tuo pačiu metu aptarnauja daug pirkėjų. Turint licencijuotą gamybą šalyje, paprasčiau derinti partijas prie nacionalinių sistemų, greičiau reaguoti į poreikį ir dalį vertės palikti vietos pramonėje. Tačiau priklausomybė visiškai neišnyksta, jei pagrindinės žaliavos, komponentai ar bandymų įranga toliau importuojami.

Baltijos valstybėms toks sandoris svarbus dėl regioninio aprūpinimo. Lenkijos gamyklos geografiškai arčiau Lietuvos dalinių nei daugelis Vakarų Europos tiekėjų, todėl krizės atveju trumpesnė logistika gali tapti pranašumu. Vis dėlto vien gamybos vieta negarantuoja prieigos: prioritetus lems sutartys, nacionaliniai rezervai ir bendri NATO planai. Vertinant projekto reikšmę reikės sekti, kada prasidės serijinė gamyba, kokį kiekį linija galės pagaminti ir ar produkcija bus siūloma sąjungininkams.

REKLAMA

Technologijos perdavimas yra daugiau nei licencijos dokumentas. Kad gamyba Lenkijoje taptų reali, reikės sukalibruotos įrangos, sertifikuotų žaliavų, bandymų procedūrų ir nuoseklios kokybės kontrolės. Tai paaiškina, kodėl tokie projektai paprastai trunka ilgiau nei politinis pranešimas apie susitarimą. Regionui svarbiausia nauda – trumpesnė tiekimo grandinė ir galimybė greičiau papildyti atsargas, jeigu gamybos pajėgumai bus iš anksto rezervuoti kariuomenės poreikiams. Lietuvai šis modelis taip pat aktualus: vietinė gamyba nebūtinai reiškia visą produktą nuo pradžios iki galo. Atskiri komponentai, logistika, bandymų paslaugos ar įrangos priežiūra gali sukurti tiekimo grandinę, kuri krizės metu būtų atsparesnė nei priklausomybė nuo vieno tolimo gamintojo.

Artimiausias testas bus ne pats parašas, o realūs užsakymai. „Saab“ tiesiai nurodo, kad kitam etapui reikia sutarčių, kurios pateisintų programos plėtrą. Kol neatskleisti gamybos terminai ir apimtys, susitarimą reikėtų vertinti kaip technologinį pagrindą, o ne jau veikiančią masinę liniją. Tačiau kryptis aiški: Europos valstybės nebenori vien sandėliuoti importuotos amunicijos – jos siekia turėti gamybos pajėgumą savo teritorijoje. Tą patį poreikį matome ir dronų patikimumo bandymų rinkoje, kur vietinė kompetencija tampa ne mažiau svarbi už pačią platformą.

Kaip vertinate šį straipsnį?

NAUJIENOS IŠ INTERNETO

Trumpai, aiškiai ir be triukšmo – gaukite svarbiausias technologijų ir mokslo naujienas pirmieji.

Sekite mokslo ir technologijų tendencijas
Dalyvaukite diskusijose
Naujienas gaukite pirmieji
1 700+ narių jau seka mūsų puslapį, laukiame tavęs!
10

Taip pat skaitykite

Atrinkome panašius straipsnius, kurie gali jums patikti.