Kinijos pargabenti Mėnulio akmenys meta iššūkį senai katastrofos teorijai

Sekite TechNaujienos Google

Kinijos misijos „Chang’e-6“ į Žemę atgabenti pirmieji Mėnulio tolimosios pusės mėginiai nesutampa su dešimtmečius kartota Saulės sistemos jaunystės istorija. Jų amžius nerodo, kad prieš maždaug 3,9 mlrd. metų Mėnulį staiga užklupo itin intensyvi asteroidų ir kometų smūgių banga.

Liepos 23 d. žurnale „Science Advances“ paskelbtame tyrime mokslininkai išanalizavo 28 smulkius uolienų fragmentus, paimtus iš Mėnulio tolimosios pusės. Mėginiai susiformavo arba paskutinį kartą išsilydė skirtingu laiku – nuo maždaug 4,33 mlrd. iki 1,13 mlrd. metų prieš mūsų dienas. Tarp jų neaptikta aiškios amžių sankaupos ties 3,9 mlrd. metų riba, kurios mokslininkai tikėjosi pagal ilgai vyravusią teoriją.

Šis rezultatas sustiprina įtarimą, kad vadinamasis vėlyvasis sunkusis bombardavimas galėjo būti ne viena trumpa ir katastrofiška atakų banga. Mėnulis galėjo būti daužomas rečiau, tačiau gerokai ilgesnį laikotarpį.

Vienas milžiniškas smūgis galėjo suklaidinti mokslininkus

Mėnulio paviršiuje išlikę nesuskaičiuojami krateriai liudija ilgą susidūrimų su kosminiais kūnais istoriją. Žemėje daugumą tokių senų pėdsakų sunaikino erozija, vulkanizmas ir tektoninių plokščių judėjimas, todėl Mėnulis tapo vienu svarbiausių ankstyvosios Saulės sistemos istorijos archyvų.

Naujausi straipsniai

5 min. skaitymo • prieš 10 val

Ne tik technologijos: 3 sektoriai, kurių akcijas analitikai šiuo metu vertina palankiausiai

6 min. skaitymo • prieš 10 val

72 valandos be elektros ir ryšio: ką iš tikrųjų verta turėti namuose?

3 min. skaitymo • prieš 11 val

Meteliai iš kosmoso: Europos palydovas užfiksavo įspūdingą Lietuvos ežerų kraštą

Visi naujausi straipsniai →

Didelę dalį ankstesnių žinių mokslininkai gavo iš NASA „Apollo“ ir Sovietų Sąjungos „Luna“ misijų pargabentų uolienų. Daugelio jų amžius buvo artimas 3,9 mlrd. metų. Pagal tai susiformavo teorija, kad tuo metu vidinę Saulės sistemą užklupo staigus ir itin intensyvus asteroidų bei kometų bombardavimas.

Tokia katastrofa būtų paveikusi ne tik Mėnulį. Smūgių banga turėjo pasiekti ir jauną Žemę, todėl teorija tapo svarbi aiškinantis ankstyvą mūsų planetos raidą ir sąlygas, kuriomis galėjo atsirasti pirmosios gyvybės formos.

Tačiau „Apollo“ ir „Luna“ mėginiai turėjo vieną esminį trūkumą – visi jie buvo surinkti mums matomoje Mėnulio pusėje. Didelę jos dalį dengia tamsios sustingusios lavos lygumos, matomos iš Žemės kaip pažįstamas „veidas“ Mėnulio diske.

Viena didžiausių tokių sričių – Lietų jūra, lotyniškai vadinama „Mare Imbrium“. Ją sukūręs milžiniškas smūgis įvyko prieš maždaug 3,92 mlrd. metų. Po susidūrimo išmesta medžiaga pasklido po labai didelę Mėnulio paviršiaus dalį.

Todėl dalis skirtingose vietose surinktų uolienų galėjo būti ne atskirų smūgių liudininkės, o to paties Lietų jūrą suformavusio įvykio nuolaužos. Tokiu atveju 3,9 mlrd. metų amžiaus mėginių gausa būtų ne pasaulinio bombardavimo įrodymas, o vieno ypač galingo susidūrimo paliktas pėdsakas.

„Chang’e-6“ suteikė galimybę šią problemą apeiti. 2024 metais Kinijos aparatas pirmą kartą istorijoje pargabeno medžiagos iš Mėnulio tolimosios pusės – regiono, kurio mėginių nepasiekė ankstesnės žmonių ir robotinės misijos.

Aparatas nusileido Apolono krateryje, esančiame milžiniškame Pietų ašigalio–Aitkeno baseine. Tai viena seniausių ir didžiausių smūginių struktūrų visoje Saulės sistemoje, todėl iš ten paimtos uolienos gali saugoti kitokią Mėnulio istorijos dalį nei mėginiai iš mums matomos pusės.

Taip pat skaitykite: NASA paskelbė naują Marso vaizdo įrašą: štai ką užfiksavo pro planetą skriejantis zondas

Naujas rezultatas dar nėra galutinis atsakymas

Tyrėjai analizavo uolienas, kurios, kaip manoma, buvo išlydytos galingų kosminių kūnų smūgių metu. Po susidūrimo išsilydžiusi medžiaga atvėsta ir sukietėja, tarsi užfiksuodama įvykio laiką.

Uolienų amžiui nustatyti komanda naudojo argono-40 ir argono-39 izotopų santykį. Šiuo metodu galima įvertinti, kada mineralas paskutinį kartą buvo pakankamai įkaitintas, kad iš jo pasišalintų susikaupęs argonas.

Jeigu prieš 3,9 mlrd. metų būtų įvykusi trumpa ir visą Mėnulį paveikusi susidūrimų katastrofa, didelė dalis tolimosios pusės mėginių taip pat turėtų rodyti panašų amžių. Tačiau 28 fragmentų datos buvo išsibarsčiusios per daugiau nei tris milijardus metų.

Tyrimo autoriai tai vertina kaip įrodymą, kad Mėnulio tolimojoje pusėje nebuvo vieno aiškaus katastrofiško smūgių piko. Vietoje jo galėjo vykti ilgalaikis bombardavimas, kurio intensyvumas laikui bėgant palaipsniui mažėjo.

Vis dėlto mokslininkai ragina išvadų nesuabsoliutinti. Visi tirti mėginiai atkeliavo iš vieno Mėnulio regiono, todėl jie negali atskleisti visos palydovo susidūrimų istorijos. Norint patikimai įvertinti, kaip dažnai Mėnulis buvo daužomas skirtingais laikotarpiais, reikės mėginių iš daugiau tolimosios pusės vietų.

Diskutuojama ir dėl pačių uolienų kilmės. Kalifornijos universiteto Los Andžele geochemikas Markas Harrisonas sutinka, kad nustatytos datos atrodo patikimos, tačiau abejoja, ar visi fragmentai tikrai susidarė dėl asteroidų smūgių. Pasak jo, kai kurios uolienos galėjo būti vulkaninės kilmės ir tiesiog atvėsti po išsiveržimų.

Nepaisant šių abejonių, rezultatai papildo vis gausėjančius įrodymus, kad klasikinė vienos 3,9 mlrd. metų senumo katastrofos teorija gali būti pernelyg paprasta. Mėnulio istoriją galėjo formuoti ne vienas trumpas kosminis puolimas, o ilga ir nevienoda susidūrimų seka.

Pirmieji tolimosios Mėnulio pusės akmenys pateikė ne galutinį atsakymą, bet svarbią pamoką: dešimtmečius naudoti mėginiai galėjo pasakoti ne viso Mėnulio, o vieno milžiniško smūgio istoriją.