Jupiterio planeta neturi tvirto pagrindo – jokio paviršiaus, panašaus į žolę ar purvą, kuriuo vaikštome Žemėje. Jupiteryje nėra nei kuo vaikščioti, nei kur nusileisti kosminiam laivui. Tačiau, kaip tai gali būti įmanoma?
Keletas faktų
Jupiteris, penktoji planeta nuo Saulės, yra tarp Marso ir Saturno. Tai didžiausia Saulės sistemos planeta, pakankamai didelė, kad joje tilptų daugiau nei 1000 Žemių ir dar liktų vietos.
Keturios vidinės Saulės sistemos planetos – Merkurijus, Venera, Žemė ir Marsas – yra sudarytos iš kietos, uolėtos medžiagos, o Jupiteris yra dujų milžinas, kurio sudėtis panaši į Saulės; tai audringas, besiblaškantis dujų kamuolys.
Kai kuriose Jupiterio vietose vėjo greitis viršija 640 kilometrų per valandą, t. y. yra maždaug tris kartus greitesnis nei 5 kategorijos uraganas Žemėje.
Tvirto pagrindo paieškos
Pradėti reikėtų nuo Žemės atmosferos viršaus, leistis žemyn apie 100 kilometrų ir oro slėgis nuolat didės. Galiausiai pasieksime Žemės paviršių – žemę arba vandenį.
Jupiteryje, kaip ir Žemėje, slėgis didėja kuo giliau. Tačiau šioje planetoje slėgis yra milžiniškas.
Kadangi virš jūsų esantys dujų sluoksniai vis labiau ir labiau stumia žemyn, tai tarsi būtumėte vandenyno dugne, tik vietoj vandens jus supa dujos. Slėgis tampa toks stiprus, kad žmogaus kūnas imploduotų – būtumėte sutraiškyti.
Nusileidus 1 600 kilometrų, karštos, tankios dujos ima veikti labai neįprastai. Galiausiai dujos virsta skystu vandeniliu ir sukuria tai, ką galima laikyti didžiausiu Saulės sistemos vandenynu, nors ir neturinčiu vandens.
Nusileidus dar 32 000 km, vandenilis tampa panašus į tekantį skystą metalą – tokią sudėtingą medžiagą, kad tik neseniai mokslininkams sunkiai pavyko ją atkurti laboratorijoje. Šio skysto metalinio vandenilio atomai yra taip glaudžiai suspausti, kad jo elektronai gali laisvai judėti.
Nepamirškite, kad šie sluoksnių perėjimai yra laipsniški, o ne staigūs; perėjimas iš įprastų vandenilio dujų į skystą vandenilį, o tada į metalinį vandenilį vyksta lėtai ir sklandžiai. Jokioje vietoje nėra aštrios ribos, kietos medžiagos ar paviršiaus.
Jupiterio branduolys
Galiausiai pasieksite Jupiterio branduolį. Tai centrinė Jupiterio vidaus sritis, kurios nereikia painioti su paviršiumi.
Mokslininkai vis dar diskutuoja dėl tikslios branduolio medžiagos prigimties. Labiausiai palaikomas modelis: jis nėra kietas, kaip uoliena, o labiau panašus į karštą, tankų ir galbūt metalinį skysčio ir kietos medžiagos mišinį.
Slėgis Jupiterio branduolyje toks didžiulis, kad jis būtų toks, tarsi 100 milijonų Žemės atmosferų slėgtų jus.
Tačiau slėgis nebūtų vienintelė problema. Kosminis laivas, bandantis pasiekti Jupiterio branduolį, išsilydytų nuo itin didelio karščio – 20 000 laipsnių pagal Celsijų. Tai tris kartus karščiau nei Saulės paviršius.
Jupiteris padeda mūsų Žemei
Jupiteris yra labai neįprasta vieta. Tačiau jei Jupiterio nebūtų, gali būti, kad žmonių apskritai nebūtų.
Taip yra todėl, kad Jupiteris yra vidinių Saulės sistemos planetų, įskaitant Žemę, skydas. Dėl savo didžiulės gravitacinės traukos Jupiteris milijardus metų keitė asteroidų ir kometų orbitas.
Be Jupiterio įsikišimo kai kurios kosminės šiukšlės galėjo atsitrenkti į Žemę; jei vienas iš susidūrimų būtų kataklizminis, jis galėjo sukelti išnykimo lygio įvykį.
Galbūt Jupiteris suteikė pagalbą mūsų egzistencijai, tačiau pati planeta yra nepaprastai nepalanki gyvybei – bent jau tokiai, kokią mes pažįstame.
To paties negalima pasakyti apie Jupiterio mėnulį Europą, galbūt geriausią mūsų šansą rasti gyvybę kitur Saulės sistemoje.
Planuojama, kad 2024 m. spalio mėn. startuosiantis NASA robotas zondas „Europa Clipper“ atliks apie 50 praskridimų virš šio mėnulio, kad ištirtų jo didžiulį požeminį vandenyną.
Ar Europos vandenyje galėtų kas nors gyventi? Mokslininkai to dar kurį laiką nesužinos. Dėl Jupiterio atstumo nuo Žemės zondas į šią atšiaurią planetą atvyks tik 2030 m. balandį.
