Kinija žengė reikšmingą žingsnį į priekį kosminių technologijų srityje – kosmose paleisti pirmieji 12 dirbtinio intelekto (DI) palydovų, kurie taps pradininkais didžiuliam orbitiniam „superkompiuterio“ tinklui. Šie palydovai – bendras „ADA Space“, Zhijiang laboratorijos ir Neijang aukštųjų technologijų zonos projektas – gali patys apdoroti duomenis kosmose, be poreikio perduoti juos į Žemę per tradicines antžemines stotis.
Neįtikėtina operacijų sparta
Kaip praneša „Space News“, šie palydovai yra „ADA Space“ programos „Star Compute“ dalis ir pirmieji iš to, ką ji vadina „Trijų kūnų kompiuterių žvaigždynu“.
Kiekvienas palydovas turi aštuonių milijardų parametrų DI modelį, gebantį atlikti iki 744 trilijonų operacijų per sekundę (TOPS)
Bendra 12 palydovų skaičiavimo galia siekia 5 peta operacijas per sekundę (POPS).
Palyginimui, „Microsoft Copilot“ DI sistema atlieka vos 40 TOPS. Tai reiškia, kad Kinijos palydovai šį našumą viršija daugiau nei 18 kartų.
Galutinis Kinijos tikslas – sukurti tūkstančių palydovų tinklą, kurio našumas, pasak Kinijos vyriausybės, pasiektų 1000 POPS.
Pirmieji – moksliniai kroviniai
Palydovai tarpusavyje „bendrauja“ lazeriniais ryšiais, kurie leidžia duomenis perduoti iki 100 gigabaitų per sekundę greičiu.
Be to, jie dalijasi bendra 30 terabaitų saugykla. Tai leidžia jiems ne tik greitai apdoroti informaciją, bet ir ją efektyviai paskirstyti.
Pirmieji paleisti palydovai taip pat yra aprūpinti moksliniais kroviniais. Tarp jų yra rentgeno spindulių poliarizacijos detektorius, skirtas fiksuoti trumpalaikius, bet svarbius kosminius reiškinius, tokius kaip gama spindulių žybsniai.
Palydovai taip pat gali kurti skaitmeninius 3D duomenis, kurie gali būti naudojami reaguojant į ekstremalias situacijas, žaidimams, turizmui bei kitiems tikslams.
Panašius projektus galėtų įgyvendinti ne tik Kinija
Leidinyje „South China Morning Post“ skelbiama, kad kosmose esančio superkompiuterio nauda yra ne tik sutaupytas ryšio laikas.
Pažymima, kad tradiciniai palydoviniai perdavimai yra lėti, o dėl riboto dažnių juostos pločio ir antžeminių stočių prieinamumo, Žemę pasiekia „mažiau nei 10 proc.“ palydovinių duomenų.
Harvardo universiteto kosmoso istorikas ir astronomas Jonathanas McDowellis leidiniui sakė, kad orbitiniai duomenų centrai gali naudoti saulės energiją ir spinduliuoti šilumą į kosmosą, taip sumažindami energijos poreikį ir anglies dioksido pėdsaką.
Jis taip pat teigė, kad tiek JAV, tiek Europa ateityje galėtų įgyvendinti panašius projektus.
