NASA tiria, kaip reikėtų reaguoti, jei asteroidas artėtų prie Žemės

Įsivaizduokite, kad mokslininkai aptiko milžinišką asteroidą, kurio 72 % tikimybė, kad jis per 14 metų trenksis į Žemę, yra tokia didelė, kad galėtų ne tik sunaikinti miestą, bet ir visą regioną.

Tokį hipotetinį scenarijų neseniai aptarė asteroidų ekspertai, NASA darbuotojai, federaliniai nepaprastųjų situacijų valdymo pareigūnai ir jų tarptautiniai partneriai, dalyvaudami simuliacijoje, kurios tikslas – pagerinti šalies gebėjimą reaguoti į būsimas asteroidų grėsmes, teigiama ką tik paskelbtoje kosmoso agentūros ataskaitoje.

Šiuo metu nėra nei vieno didelio asteroido grėsmės

„Šiuo metu nežinome nė vieno didelio dydžio asteroido, kuris per artimiausius šimtą metų trenktųsi į Žemę“, – sako Terikas Dalis (Terik Daly), Johnso Hopkinso taikomosios fizikos laboratorijos Laurelyje, Merilando valstijoje, planetų gynybos skyriaus vadovas.

„Tačiau taip pat žinome, – sako T. Daly, – kad nežinome, kur yra dauguma asteroidų, kurie yra pakankamai dideli, kad sukeltų regioninę destrukciją.“

Astronomų skaičiavimais, tokių 140 metrų skersmens ar didesnių „artimųjų Žemės objektų“ yra apie 25 000, tačiau iki šiol rasta tik apie 43 %, teigiama balandžio mėnesį Laurel mieste, Masačusetso valstijoje, surengtoms stalo pratyboms parengtoje medžiagoje.

Šios pratybos buvo tik kelios iš daugybės pratybų, kurias planetų gynybos ekspertai rengia kas kelerius metus, norėdami pasitreniruoti, kaip elgtis sužinojus apie planetą galintį pasiekti asteroidą, ir pirmosios po NASA DART misijos, kuri parodė, kad erdvėlaivio įsirėžimas į asteroidą gali pakeisti jo kelią erdvėje.

Šį kartą, iškart po išgalvoto asteroido atradimo, mokslininkai apskaičiavo, kad jo skersmuo gali siekti nuo 60 iki beveik 800 metrų.

„Net ir mažesnio dydžio asteroidas, priklausomai nuo to, kurioje vietoje jis atsitrenktų į Žemę, galėtų turėti didelį poveikį“, – sako NASA planetų gynybos pareigūnas Lindlis Džonsonas (Lindley Johnson).

Jis sako, kad „60 metrų asteroidas, atsitrenkęs kur nors vandenyno viduryje“, nesukeltų didelių problemų, tačiau tas pats asteroidas, atsitrenkęs į žemę netoli didmiesčio, būtų „rimta situacija“.

Kadangi teleskopai tokį asteroidą matytų tik kaip šviesos tašką erdvėje, Daly sako, kad turėsime labai didelį asteroido savybių neapibrėžtumą, o tai lemia labai didelį neapibrėžtumą dėl to, kokios būtų pasekmės, jei asteroidas atsitrenktų į žemę, taip pat didelį neapibrėžtumą dėl to, ko reikėtų, kad asteroidas į žemę neatsitrenktų.

Be to, šiame konkrečiame scenarijuje nerimtai numatyta, kad mokslininkai negalės daugiau sužinoti apie šią grėsmę daugiau nei šešis mėnesius, kai teleskopai vėl galės pastebėti asteroidą ir dar kartą įvertinti jo trajektoriją.

Aptarti trys scenarijai

Pratybų dalyviai aptarė tris variantus: tiesiog laukti ir nieko nedaryti iki kitų teleskopų stebėjimų; pradėti JAV vadovaujamą kosminę misiją, kurios metu erdvėlaivis praskristų pro asteroidą ir gautų daugiau informacijos; arba stengtis sukurti brangesnį erdvėlaivį, kuris galėtų kurį laiką praleisti aplink asteroidą ir galbūt net pakeisti jo kelią erdvėje.

Skirtingai nuo ankstesnių asteroidų grėsmės simuliacijų, ši simuliacija nesibaigė dramatiškai.

„Iš tikrųjų pratybų metu mes įstrigome vienoje laiko akimirkoje. Nepersukome į priekį“, – sako Daly.

Todėl dalyviai turėjo daug laiko aptarti, kaip pranešti apie neaiškumus ir apie būtinybę skubiai imtis veiksmų. Jie taip pat aptarė, kaip finansavimas ir kiti praktiniai aspektai gali būti svarbūs federalinių agentūrų ir Kongreso sprendimų priėmimo procese.

Daly sako, kad ankstesnėse diskusijose techniniai ekspertai buvo linkę manyti, kad tokioje precedento neturinčioje situacijoje finansavimo prieinamumas nebus problema, tačiau „realybė yra tokia, kad sąnaudos buvo rūpestis ir veiksnys“.

NASA ataskaitoje apie pratybas pažymima, kad „daugelis suinteresuotųjų šalių išreiškė norą kuo greičiau gauti kuo daugiau informacijos apie asteroidą, tačiau išreiškė skepticizmą, kad tokiai informacijai gauti bus skirtas finansavimas, jei nebus gauta tikslesnių žinių apie riziką“.

Nors kosmoso institucijų atstovai aiškiai pasisakė už greitus veiksmus, „ką iš tikrųjų darytų politiniai lyderiai?“ – sako Daly. „Šis klausimas iš tikrųjų buvo atviras ir visą laiką išliko atviras.“

Paruošti tam tikrą erdvėlaivį, rasti jam tinkamą paleidimo langą ir leisti jį keliauti per kosmosą iki asteroido „užtrunka dešimtmetį“, sako Džonsonas. „Taigi tai tikrai kelia susirūpinimą, žvelgiant į tai iš technologinės pusės.“

Tačiau 14 metų išankstinis įspėjimas ekstremalių situacijų vadovams ir reagavimo į nelaimes specialistams atrodys kaip daugybė laiko, sako Leviticus „L.A.“. Lewisas, Federalinės nepaprastųjų situacijų valdymo agentūros darbuotojas, paskirtas dirbti su NASA.

Lewisas pažymi, kad ekstremaliųjų situacijų vadovai turės galvoti apie išteklių skyrimą šiai, atrodytų, toli esančiai grėsmei, kartu reaguodami į artimesnius pavojus, tokius kaip tornadai ir uraganai. „Tai bus ypatingas iššūkis“, – sako jis.

Tuo tarpu NASA ruošiasi 2027 m. rudenį paleisti naują asteroidų paieškos teleskopą, sako Džonsonas.

„Turime atrasti, kas ten yra, nustatyti jų orbitas ir tada nustatyti, ar jie laikui bėgant kelia susidūrimo su Žeme pavojų“, – sako jis.