„James Webb“ užfiksavo milžiniškų planetinių kūnų susidūrimus – panašus smūgis galėjo sukurti ir Mėnulį

Sekite TechNaujienos Google

Jaunos planetų sistemos nėra ramios vietos. Kol aplink žvaigždę galutinai susiformuoja planetos, joje vyksta susidūrimai, galintys tiesiog išgarinti milžiniškus kiekius uolienų. Dabar NASA, ESA ir CSA kosminis teleskopas „James Webb“ leido astronomams geriau suprasti, kokio masto tie smūgiai gali būti.

Tyrėjai išanalizavo vadinamuosius ekstremalius nuolaužų diskus – jaunas sistemas, kuriose arti žvaigždės yra neįprastai daug šiltų dulkių. Svarbiausia pasirodė ne vien dulkių gausa, bet ir jų cheminė sudėtis: silicio turtinga medžiaga gali išduoti ypač energingus susidūrimus tarp maždaug Marso dydžio kūnų.

Tai intriguoja dėl vienos priežasties. Populiariausia Mėnulio susidarymo hipotezė teigia, kad ankstyvąją Žemę trenkė maždaug Marso dydžio kūnas, dažniausiai vadinamas Tėja. Smūgis į kosmosą išmetė milžinišką kiekį medžiagos, iš kurios vėliau susiformavo Mėnulis.

Cheminė dulkių sudėtis tapo savotišku avarijos pėdsaku

„James Webb“ šiuo atveju nefotografavo pačios planetos, akimirką atsitrenkiančios į kitą planetą. Astronomai skaito po tokių įvykių likusius pėdsakus – aplink žvaigždes skriejančias dulkes ir jų spektrą. Skirtingo stiprumo smūgiai uolienas pakeičia nevienodai, todėl iš mineralinės sudėties galima spręsti, ar sistema patyrė itin galingą katastrofą.

Naujausi straipsniai

4 min. skaitymo • prieš 56 minutės

Karas persikelia į Juodąją jūrą: Rusija per dvi dienas smogė keliems krovininiams laivams prie Odesos

4 min. skaitymo • prieš 57 minutės

Ukraina smogė Rusijai į skaudžiausią vietą – skelbia paralyžiavusi daugiau nei pusę naftos perdirbimo pajėgumų

3 min. skaitymo • prieš 2 val

„Driežo smegenų“ idėja klaidina – mokslas žmogaus smegenų evoliuciją aiškina visai kitaip

Visi naujausi straipsniai →

NASA skelbia, kad silicio turtingi diskai labiau atitinka didelės energijos susidūrimus tarp Marso dydžio kūnų, o mažiau silicio turintys diskai gali būti susiję su silpnesniais, maždaug Mėnulio dydžio kūnų smūgiais. Tai suteikia galimybę ne tik pasakyti, kad tolimoje sistemoje „kažkas daužosi“, bet ir apytikriai įvertinti susidūrusių objektų mastą.

Įdomu ir tai, kada tokie įvykiai vyksta. Tyrėjų rezultatai dera su Saulės sistemos raidos modeliais, pagal kuriuos didžiuliai smūgiai buvo itin svarbūs pirmuosius šimtus milijonų metų po Saulės susiformavimo. Būtent tokiu laikotarpiu, manoma, susiformavo ir Mėnulis.

Šis darbas papildo vis platesnį vaizdą, kurį „Webb“ kuria apie kitų žvaigždžių planetines sistemas. Anksčiau rašėme ir apie naujos kartos teleskopus, kurie stebės kitą Visatos dalį nei „James Webb“.

Galime stebėti procesus, kurie kadaise vyko ir prie Žemės

Tokie stebėjimai astronomams svarbūs todėl, kad ankstyvosios Saulės sistemos tiesiogiai pamatyti nebegalime. Žemės paviršių milijardus metų keitė geologiniai procesai, o didžioji dalis ankstyvųjų pėdsakų seniai išnyko. Jaunos sistemos prie kitų žvaigždžių tampa savotiškais langais į mūsų pačių praeitį.

Tiesa, tai nereiškia, kad kiekvienas silicio turtingas nuolaužų diskas yra tiksli jaunos Žemės kopija. Astronomai kalba apie fizikinius procesus ir jų tikėtinas energijas, o ne apie identiškas planetas. Vis dėlto kuo daugiau tokių sistemų bus ištirta, tuo geriau bus galima suprasti, ar Mėnulį sukūręs smūgis buvo retas atsitiktinumas, ar gana įprasta uolinių planetų formavimosi dalis.

Oficialų NASA pranešimą ir originalias iliustracijas galima peržiūrėti NASA „Webb“ puslapyje, o didelės raiškos susidūrimo vizualą – NASA vaizdų archyve. Iliustracijos kreditas: NASA, ESA, CSA, Joseph Olmsted (STScI).