Dinozaurai galėjo žūti vos per kelias valandas – naujas tyrimas keičia išnykimo istoriją

Pridėkite „Technaujienos.lt“ prie mėgstamų „Google“ šaltinių.

Pridėti

Praėjus vos valandai ar dviem po Čiksulubo asteroido smūgio, didelė dalis atviroje sausumoje buvusių gyvūnų jau galėjo būti žuvę. Naujas tyrimas rodo, kad asteroidui atsitrenkus į Žemę susidaręs smulkių dulkių sluoksnis sulaikė tiek daug šilumos, jog planetos paviršių galėjo apimti pražūtinga kaitra ir milžiniški gaisrai.

Liepos 28 dieną žurnale „Journal of Geophysical Research: Biogeosciences“ paskelbtas tyrimas siūlo naujai pažvelgti į vieną svarbiausių klausimų Žemės istorijoje: ar daugumą dinozaurų pražudė ilgus metus trukęs šaltis ir badas, ar gyvybė sausumoje buvo sunaikinta beveik iš karto po asteroido smūgio.

Dulkės virš Žemės veikė kaip puodo dangtis

Maždaug prieš 66 mln. metų apie 10 kilometrų skersmens asteroidas atsitrenkė į dabartinį Meksikos Jukatano pusiasalį. Smūgis suformavo Čiksulubo kraterį ir į atmosferą išsviedė milžinišką kiekį išgarintų uolienų, dulkių bei nuolaužų. Anksčiau „Technaujienos.lt“ jau rašė apie naujus duomenis, padėjusius nustatyti dinozaurus pražudžiusio asteroido kilmę.

Dalis išgaravusių uolienų aukštai atmosferoje atvėso ir virto maždaug 250 mikrometrų dydžio lydytų uolienų lašeliais, vadinamais sferulėmis. Šioms dalelėms grįžtant į Žemę ir lekiant per atmosferą, oras aplink jas smarkiai įkaito. Dėl to visoje planetoje turėjo susidaryti trumpas, tačiau intensyvus šiluminės spinduliuotės impulsas.

Naujausi straipsniai

6 min. skaitymo • prieš 42 minutės

Kaista telefonas: kada tai normalu, o kada jau pavojinga

5 min. skaitymo • prieš 48 minutės

Kol investuotojai bėga iš DI akcijų, „Apple“ pasiekė 5 trln. JAV dolerių vertę

6 min. skaitymo • prieš 1 val

Kaip sužinoti, ar jūsų telefonas yra sekamas? 9 požymiai ir ką būtina patikrinti

Visi naujausi straipsniai →

Ankstesni modeliai rodė, kad tokios sferulės galėjo nudeginti atviroje vietoje buvusius gyvūnus, tačiau jų sukeltos kaitros galėjo nepakakti pasauliniams miškų gaisrams įžiebti. Naujajame tyrime mokslininkai į skaičiavimus įtraukė ir gerokai smulkesnes, maždaug 2,5 mikrometro skersmens dulkes, susidariusias iš uolienų garų, kurie nevirto sferulėmis.

Modeliavimas parodė, kad šis dulkių sluoksnis galėjo tapti beveik nepralaidžiu šilumos barjeru. Į viršutinius atmosferos sluoksnius nukreipta šiluminė spinduliuotė nebegalėjo lengvai pasišalinti į kosmosą, todėl buvo grąžinama Žemės paviršiaus link. Tyrėjai šį efektą palygino su dangčiu ant puodo, neleidžiančiu šilumai ištrūkti.

Įvertinus dulkių poveikį, Žemės paviršių pasiekusi šiluma galėjo būti maždaug 3,5 karto intensyvesnė, nei skaičiuojant vien krintančių sferulių poveikį. Purdue universiteto mokslininkų teigimu, atviroje vietoje buvę gyvūnai galėjo gauti šiluminės spinduliuotės dozę, net 17 kartų viršijančią žmonėms visiškai mirtiną ribą. Tokios sąlygos būtų galėjusios uždegti žolę, kerpes, pušų spyglius ir per juos paskleisti didelius miškų gaisrus.

Tyrimo vadovas, Purdue universiteto planetų mokslininkas Brandonas Johnsonas teigia, kad kalbama apie scenarijų, kuriame didžioji dalis nuo kaitros negalėjusių pasislėpti sausumos gyvūnų galėjo žūti per pirmąsias vieną ar dvi valandas. Geresnes galimybes išlikti turėjo gyvūnai, gebėję pasislėpti urvuose, po žeme arba vandenyje.

Tai nepaneigia ilgos „asteroidinės žiemos“

Nauja išvada nereiškia, kad ankstesnė teorija apie ilgą šaltį ir badą yra klaidinga. Tos pačios dulkės, kurios pirmosiomis valandomis galėjo sulaikyti nuo krintančių uolienų sklindančią šilumą, vėliau blokavo Saulės šviesą.

Sferulėms nustojus kristi ir gaisrams nuslopus, dulkės atmosferoje galėjo išlikti ne vienus metus ar net dešimtmečius. Sumažėjus Žemę pasiekiančiai Saulės energijai, atšalo klimatas, sustojo daugelio augalų augimas ir pradėjo irti maisto grandinės. Taigi pirmąją masinės žūties bangą galėjo sukelti kaitra ir gaisrai, o išgyvenusius organizmus vėliau paveikė tamsa, šaltis bei maisto trūkumas.

Vis dėlto tyrėjai pripažįsta, kad ši teorija dar nėra galutinai įrodyta. Daugiausia geologinių didžiulių gaisrų pėdsakų iki šiol rasta Šiaurės Amerikoje, palyginti netoli smūgio vietos. Kol nėra pakankamai panašių įrodymų iš kitų žemynų, negalima užtikrintai teigti, kad liepsnos vienodai stipriai apėmė visą planetą.

Todėl aprašyta išvada, kad dinozaurai galėjo išnykti per kelias valandas, turėtų būti vertinama atsargiai. Tyrimas rodo, kad pirmosiomis valandomis galėjo žūti milžiniškas skaičius neapsaugotų sausumos gyvūnų, tačiau visiškas rūšių išnykimas ir pasaulio ekosistemų žlugimas veikiausiai buvo kelių vienas po kito sekusių procesų rezultatas.