Mirties slėnyje akmenys juda patys ir palieka šimtų metrų pėdsakus: mokslininkai įminė paslaptį

Sekite TechNaujienos Google

JAV Mirties slėnio nacionaliniame parke yra išdžiūvusio ežero dugnas, kuriame akmenys, regis, juda savaime. Ant lygios, sutrūkinėjusios molio dangos jie palieka ilgas vingiuotas vėžes, nors niekas nemato jų tempiant. Kai kurių akmenų masė siekia šimtus kilogramų, o pėdsakai gali tęstis šimtus metrų. Ilgą laiką šis reiškinys buvo viena keisčiausių geologinių paslapčių.

Vietovė vadinama „Racetrack Playa“. Kalifornijos universiteto San Diege Scripps okeanografijos instituto mokslininkai 2014 m. paskelbė pirmą kartą tiesiogiai užfiksavę akmenų judėjimą gamtoje. Tyrimą atliko Richardo Norriso vadovaujama komanda, kuri naudojo GPS jutiklius, kamerų įrašus ir orų stebėjimą. Taip buvo išspręstas klausimas, dėl kurio ginčytasi nuo XX amžiaus vidurio.

Pirmasis netikėtumas: akmenims judinti nereikia uraganinio vėjo. Reikia labai specifinės ir retos kelių reiškinių kombinacijos. Žiemą sekliame duburyje turi susikaupti vandens, naktį jis turi užšalti į ploną ledo sluoksnį, o dieną, šildant saulei, ledas turi pradėti lūžti į didelius plūduriuojančius lakštus.

Kaip plonas ledas pajudina sunkius akmenis?

Kai įsismarkauja silpnas vėjas, ledo lakštai pradeda lėtai judėti vandens paviršiumi. Jų kraštai remiasi į akmenis ir stumia juos per slidų, permirkusį molio pagrindą. Taip susidaro ilgi pėdsakai, nors pati jėga gali būti nedidelė. Tai nereiškia, kad kiekvienas akmuo juda kasmet – tam tikros sąlygos gali nepasikartoti dešimtmetį ar ilgiau.

Naujausi straipsniai

4 min. skaitymo • prieš 1 val

Lenkijoje yra miškas, kuriame medžiai sulenkti tarsi žmogaus rankomis: mokslininkai pradeda neįprastą eksperimentą

5 min. skaitymo • prieš 2 val

JAV valdžia domisi 12,9 mlrd. dolerių „Nvidia“ sandoriu: kodėl „Hugging Face“ kelia konkurencijos klausimų?

4 min. skaitymo • prieš 3 val

Įsilaužėliai perėmė 25 ugniasienių serverių kontrolę: tarp taikinių – su JAV valdžia susijusi sistema

Visi naujausi straipsniai →

2013–2014 m. žiemą tyrėjai pagaliau pamatė procesą. Moksliniame darbe žurnale „PLOS ONE“ aprašyta, kad ploni ledo lakštai, kuriuos stūmė lengvas vėjas, pajudino dešimtis akmenų. Tyrėjai užfiksavo judėjimo greitį bei kryptį, todėl teorija nebepriklausė vien nuo po įvykio matomų vėžių.

Stebėjimų duomenimis, akmenys tam tikrais momentais juda kelių metrų per minutę greičiu. Tai labai lėta ir tylu, todėl atsitiktinis lankytojas gali nepastebėti jokio judėjimo. Dar daugiau – kai ledas ištirpsta ir vanduo išdžiūsta, lieka tik pėdsakas be akivaizdžios priežasties. Dėl to vietovė ilgai kurstė pasakojimus apie magnetines jėgas ar kitus nepaaiškinamus reiškinius.

Tyrimas parodė, kad kai kuriais atvejais vienas akmuo gali pajudėti daugiau nei šimtą metrų. Tačiau ne visi didžiausi akmenys buvo tiesiogiai stebėti tokiomis pačiomis aplinkybėmis, todėl nereikėtų tvirtinti, kad vienas eksperimentas paaiškino kiekvieną atskirą vėžę. Vis dėlto mokslininkai gavo pirmą patikimą tiesioginį fizinio mechanizmo įrodymą.

„Racetrack Playa“ yra labai trapi aplinka. Automobiliai, padangos ar vaikščiojimas per šlapią molį gali palikti nenatūralius pėdsakus, kurie išlieka ilgai. Todėl nacionalinis parkas riboja transporto patekimą ir ragina lankytojus nejudinti akmenų. Paėmus akmenį kaip suvenyrą, sunaikinama ir dalis mokslo stebėjimams svarbios informacijos.

Geologiškai ši vieta yra plokščias, periodiškai vandeniu užsipildantis duburys, apsuptas kalnų. Molingas paviršius sudaro tinkamas sąlygas aiškiai matomoms vėžėms, o nedidelis vandens gylis leidžia susiformuoti reikalingam ledui. Tokių aplinkybių derinys yra retas, todėl analogiški reiškiniai ne visur pastebimi.

Kodėl mokslininkams prireikė GPS ir stebėjimų?

Technologinis šios istorijos aspektas svarbus: paslaptis buvo įminta ne vien geresne teorija, bet ir nuolatiniu realaus laiko stebėjimu. GPS prietaisai, meteorologinė stotis ir fotografavimas padėjo susieti orų pokyčius su akmenų judesiais. Tokie metodai leidžia tikrinti reiškinius, kurie žmonių akyse vyksta pernelyg retai arba per lėtai.

Tai geras priminimas, kad paslaptingiausia nuotraukos detalė kartais turi visiškai žemišką paaiškinimą. Neseniai pasakojome apie Antarktidoje NASA užfiksuotą „kaukolę“ – ten neįprastą formą sukūrė ledas ir uolos, o Mirties slėnyje laikinai susidarantis ledas suteikia judesio iliuziją.

Šiandien žinoma, kodėl akmenys gali judėti be žmogaus įsikišimo. Tačiau toks atsakymas nepadaro vaizdo mažiau įspūdingo: norint pamatyti reiškinį tiesiogiai, vis dar reikia labai retų oro sąlygų ir nemažai kantrybės.

Stebėtina, kad vėžių kryptis ne visada sutampa su tikėtinu tiesiu vėjo judėjimu. Ledo lakštai gali suktis, skilti ir skirtingai veikti netoliese gulinčius akmenis. Todėl dykumos paviršiuje susidaro tiek lygiagretūs, tiek besikertantys pėdsakai. Toks įvairumas kadaise ir skatino mintį, kad akmenys juda dėl kelių nežinomų mechanizmų. GPS bandymai parodė, jog bent dalį keistų trajektorijų gali paaiškinti tie patys fiziniai procesai.

Mokslas ne visada sunaikina paslapties žavesį. Nors šiuo atveju pagrindinis mechanizmas aiškus, itin retas vandens, šalčio ir vėjo derinys vis dar paverčia šį reiškinį ypatingu. Be to, senosios vėžės leidžia tyrėjams spręsti apie ankstesnius gamtos procesus, net jei tiesioginio stebėjimo tuo metu nebuvo.

Fotografija: Giuseppe Milo, Wikimedia Commons, CC BY 3.0. Originali nuotrauka sumažinta internetinei publikacijai.