Aplink ugnikalnį Rusijoje tyvuliuojantis „debesų ežeras“: pamatykite šį retą veidrodinį reiškinį

Įspūdingoje astronauto padarytoje nuotraukoje matomas vienas giliausių Rusijos ežerų, įsiterpęs tarp dviejų ugnikalnio pusių, kurio paviršius dėl reto veidrodinio reiškinio, vadinamo „saulės spindesiu“, virto atspindinčia sūkuriuojančių debesų jūra.

Ugnikalnio „inkilai“, bendrai vadinami Krenicino ugnikalniu, yra pietiniame Onekotano salos smaigalyje Kurilų salose – Rusijos archipelage, esančiame Ramiajame vandenyne tarp Kamčiatkos pusiasalio ir Hokaido, antros pagal dydį ir šiauriausios Japonijos salos.

Ugnikalnį sudaro dvi pagrindinės dalys

Ugnikalnį sudaro didelė ežero pripildyta, kraterio formos įduba, vadinama Cara-Rusyro kaldera, kurios skersmuo siekia iki 8 km, ir iš vandens iškilęs kūgio formos kalnas, vadinamas Krenicino viršūne, siekiančia maždaug 1 300 m virš jūros lygio.

Tokia neįprasta konfigūracija susidarė dėl to, kad ugnikalnis sugriuvo į save, o iš aktyvaus likučio išaugo nauja viršūnė.

Kraterinis ežeras, esantis Cara-Rusyro kalderoje ir supantis Krenicinos viršūnę, vadinamas Kol’tsevoye ežeru.

Jo gylis – 370 m, todėl, NASA Žemės observatorijos duomenimis, tai vienas giliausių ežerų Rusijoje.

Saulės spindesio efektas

Astronauto nuotraukoje Kol’tsevoye ežeras atrodo taip, tarsi jį būtų uždengę žemi debesys, esantys kalderos dugne. Tačiau šioje nuotraukoje debesų nėra.

Vietoj to matyti aukštai virš salos praskriejantys debesys, kurie atsispindi nuo vandens paviršiaus.

Paprastai standartinis atspindys nebūtų pakankamai stiprus, kad debesys atrodytų tokie tikri.

Tačiau šiuo atveju dėl saulės orientacijos Tarptautinės kosminės stoties (TKS) atžvilgiu visas saulės spindulys atsispindi tiesiai į nuotrauką darantį astronautą ir sukuria vadinamąjį saulės spindesio efektą, dėl kurio didelis vandens telkinys virsta milžinišku sidabriniu veidrodžiu.

Kalderos kraštas yra maždaug 300 m virš ežero paviršiaus ir sukuria šešėlius, kurie padeda išryškinti debesuotą iliuziją.

Tačiau debesys vis tiek matomi tik todėl, kad astronautas yra virš ugnikalnio tokiu kampu, kad gali matyti saulės spindesį, bet nėra ant pat salos viršaus, nes debesys užstoja ežero vaizdą.

Krenicinos ugnikalnis tebėra aktyvus, o paskutinį kartą išsiveržė 1952 m., kai įvyko „vidutinio stiprumo“ išsiveržimas, trukęs maždaug savaitę, pažymima Smitsono instituto Pasaulinė vulkanizmo programoje (angl. Global Volcanism Program).

Tačiau paskutinis didelis išsiveržimas greičiausiai įvyko maždaug prieš 7 600 metų.

Įdomu tai, kad dar vienas vulkaninių inkilų rinkinys su savo kraterio ežeru, bendrai vadinamas Nemo ugnikalniu, yra šiauriniame Onekotano salos gale. Tačiau šiuo atveju ežeras neapjuosia iš šios sugriuvusios kalderos išaugusios viršūnės.