VU ekonomistas doc. A. Bartkus: Iš kokių lėšų reikia finansuoti mūsų krašto gynybą?

Šio straipsnio autorius yra VU ekonomistas doc. Algirdas Bartkus.

Tarptautiniai konfliktai ir jų užkulisiai atskleidžia svarbias tiesas apie valstybės saugumą, visuomenės vienybę ir institucijų veikimo svarbą. 2014 m. įvykiai Donecke ne tik išryškino geopolitines problemas, bet ir parodė, kad efektyvi jų prevencija privalo būti paremta materialine gyventojų gerove ir jos puoselėjimu. Konflikto tarp Rusijos Federacijos (RF) ir Ukrainos priešistorė yra pamokanti istorija valstybėms, kurios siekia išlaikyti savo suverenitetą ir ieško prevencinių būdų, kaip išvengti atviro ir tiesioginio konflikto su priešu.

Ukrainos ir RF konflikto priešistorė mus moko, kad materialinė šalies gyventojų gerovė yra ne mažiau svarbi nei karinės technikos kiekis, todėl, sprendžiant dėl Lietuvos gynybos finansavimo didinimo, reikia racionaliai pasirinkti finansinius šaltinius, iš ko tai bus daroma.

Pamokanti istorija

2014 m. kovo 3 d. prorusiški protestuotojai užima Donecko apskrities valstybinės administracijos pastatą ir taip simboliškai pademonstruoja, kad nuo šiol apskrities administracija ir visos jų funkcijos yra Donbaso liaudies susitelkimo lyderio Pavelo Gubarevo rankose. Iki tos dienos, kol protestuotojai neperžengė šio administracinio pastato slenksčio, buvo sunku prognozuoti tolesnę konflikto eigą. Kai tai įvyko, viskas pasisuko prorusiškų separatistų naudai, o Ukraina pradėjo sparčiai prarasti dalies pietrytinių savo teritorijų kontrolę. Kaip tai įvyko?

Labai paprastai. Minėtų metų kovo 3 d. Ukrainos milicija (tuo metu ji vadinosi taip) atsitraukė nuo iki tol saugotų apskrities administracijos pastato durų ir leido protestuotojams pateikti į vidų. Vėliau, kovo 7 d., kai Ukrainos valdžia ryžosi priimti sprendimą išvaikyti mitinguotojus, milicininkai atsisakė jį vykdyti. Ukrainos milicija Donecke neprisidėjo prie protestuotojų, tačiau jiems ir nesukliudė. Kyla pagrįstas klausimas: kodėl Ukrainos milicininkai priėmė tokį sprendimą?

Tuo metu internete veikusiuose Donecko ir Donbaso forumuose komentuotojai minėjo, kad milicininkams buvo pažadėtas neva 2000 ar 1500, o gal 1200 JAV dolerių atlyginimas „į rankas“, kaip RF (žinoma, tokių atlyginimų RF policininkai negaudavo), jei jie išstos iš Ukrainos ir taps sudedamąja RF dalimi. Skaičiai įvairiuose pranešimuose skyrėsi, kas nestebino, nes iš lūpų į lūpas perduodama informacija dažniausiai yra iškraipoma.

Donecko atsiskyrimas nuo Ukrainos prasidėjo labai paprastai – mitinguotojų minioje pasirodę RF atstovai patikino Ukrainos milicininkus, kad atsiskyrus nuo Ukrainos ir prisijungus prie RF jų materialinė padėtis smarkiai pagerės.

Žinoma, tai buvo melas, tačiau tuo metu žmonės juo patikėjo, o paskui kelio atgal nebebuvo. Šiandien susiduriame su šio melagingo pažado padariniais. Jeigu Ukrainos milicija būtų neatsitraukusi nuo apskrities administracijos durų, tolesnė tos šalies raida būtų susiklosčiusi kitaip. Ši nedidelė istorija iš konflikto tarp RF ir Ukrainos pradžios yra labai pamokanti, tačiau ar mokinys tinkamai supras jam mokytojo pateiktą informaciją, priklauso nuo paties mokinio.

Kai kurie skaitytojai ją gali suprasti taip, kad reikia rūpintis jėgos struktūrų gerove, jų materialiniu atlyginimu ir tada šalis bus atspari išorės poveikiui. Tai būtų klaidingas suvokimas, gal net turintis fatališkų padarinių, jeigu tas pats, kas buvo Donecke, prasidėtų čia. Nors toks suvokimas yra klaidingas, panašu, kad būtent taip galvoja sprendimus priimantys asmenys.

Šių metų sausio 17 d. susirinko grupė asmenų, atsakingų už šalies saugumo reikalus, ir priėmė sprendimą – nuo kitų metų gynybos išlaidų dalį didinti nuo 3 proc. BVP iki 5,5 proc. BVP. Įdomu iš kokių finansavimo šaltinių tai siūloma daryti?

Vienas iš pasiūlymų – skolinimasis

2024 m. šalies gynybos reikmėms buvo skirta apytiksliai 2,4 mlrd. eurų, o nominalus BVP 2024 m., tikėtina, bus artimas 78–79 mlrd. eurų. Tad jeigu už gynybai skirtų lėšų panaudojimą atsakingos įstaigos jas panaudos, o BVP prognozė bus teisinga, tai išlaidos gynybai sudarys maždaug 3 proc. nuo BVP. Gynimo tarybos sprendimas išlaidas gynybai padidinti iki 5,5 proc. BVP bus įvertintas darant prielaidą, kad toks sprendimas buvo priimtas jau 2023 m., o praėjusiais metais įsteigtas Gynybos fondas į čia pateiktus skaičiavimus nėra įtraukiamas, nes 5,5 proc. nuo BVP poreikis yra labai didelis, lyginant su tuo, kuriam Gynybos fondas buvo sukurtas, tad visas papildomas poreikis bus vertinamas kartu.

Tam, kad jau 2024 m. mūsų šalis būtų pasiekusi 5,5 proc. nuo BVP, gynybos reikmėms būtų reikėję papildomai skirti 1,9 mlrd. eurų. Pirmas būdas, kuriuo šias lėšas būtume galėję gauti ir kurį siūlė nemenkas kiekis į diskusijas įsivėlusių asmenų, buvo skolinimasis. Skolintis ekonominiams sandėriams galima, tačiau reikia patenkinti protingo skolinimosi sąlygas. Tai turi būti vienkartinis projektas, reikalaujantis padidinto finansavimo vienerius ar dvejus metus.

Klausant diskusijos dalyvių ir vertinant jų pasisakymus, nesusidaro įspūdis, kad gynybai didesnių išlaidų reikėtų tik kelerius metus – jų reikės nuolat. Jeigu reikalingas didesnis nuolatinis finansavimas, tai skolinimasis – ne išeitis.

Tarkime, kad Europos Bendrijoje neegzistuoja draudimo biudžeto deficitui viršyti 3 proc. nuo BVP arba, kaip pasigirsta nedrąsių siūlymų, gynybos reikmėms yra leidžiama skolintis tiek, kiek norima. Priėmus sprendimą skolintis dėl gynybos ir pasiskolinus dėl jos, vien tik ši trūkstama suma būtų padidinusi skolos ir BVP santykį 2,4 proc. punkto. Siekiant palaikyti reikiamą proporciją, skolintis reikės kiekvienais metais, kaip ir mokėti palūkanas už paskolas. Tarkime, kad gynybos reikmėms Vyriausybė išleidžia penkerių metų trukmės obligacijas, už kurias moka 2 proc. metines palūkanas, o joms mokėti ji dar kartą priversta skolintis. Toks sprendimas nulemtų tai, kad 2029 m. skolos ir BVP santykis išaugtų beveik 13 proc. punktų. Tais metais dėl obligacijų išpirkimo tektų skolintis, o vėlesniais metais vis giliau lįsti į skolas. Skolinimosi sprendimas yra parankus tiktai tiems, kurie norės Lietuvai paskolinti ir gyventi iš šalies gyventojų sumokamų procentų. Pasirinkus tokį finansavimo šaltinį, mažiau nei per dešimtmetį šalis susidurtų su menkstančiomis galimybėmis finansuoti kitas jos gyvenimo sritis, nes vis daugiau dėl ekonomikos augimo į šalies biudžetą patenkančių lėšų būtų skiriama skolai tvarkyti.

Po dešimtmečio, jeigu ir toliau papildomi gynybos procentai būtų finansuojami skolinantis, šaliai tektų spręsti klausimą, kurias jos gyvenimo sritis privatizuoti: aukštąjį mokslą, vidurinį mokslą ar abu, sveikatos apsaugą ar atsisakyti dalies socialinio draudimo rūšių. Skolinimasis šiuo atveju negali būti svarstomas kaip variantas, nes jis tinka tik trumpalaikiams baigtiniams projektams. Skolos augimas ilguoju laikotarpiu nulemia negebėjimą pasinaudoti ekonomikos augimo teikiamais privalumais, mažesnį viešųjų ir didesnį mokamų paslaugų kiekį, nes visos papildomos pajamos keliaus skolai tvarkyti.

Kitas būdas – naudoti sukauptus rezervus

Socialinio draudimo sistemoje sukauptas rezervas komercinių bankų atstovų buvo įvardytas kaip gynybos finansavimo priemonė. Tai ne pirmas atvejis, kai socialinio draudimo rezervą siūloma panaudoti, tačiau tai pirmas atvejis, kai siūloma jį panaudoti su socialiniu draudimu nesusijusioms veikloms. Praėjusių metų pavasario pabaigoje tuometė socialinės apsaugos ir darbo ministrė taip pat norėjo panaudoti socialinio draudimo sistemos rezervą, tačiau pagal paskirtį – senatvės pensijoms didinti. Tada buvo publikuotas straipsnis, kuriame paaiškinau, kodėl šio rezervo neišeina laikyti labai dideliu ir kodėl jo negalima naudoti papildomam senatvės pensijų didinimui.

Per metus laiko socialinio draudimo sistemos rezervas turėjo dar labiau išaugti ir panašu, kad dabar jis bus apie 4 mlrd. eurų. Nors tokie milijardai gali atrodyti kaip užburiamai didelė pinigų suma, skaudi Lietuvos ekonominė istorija liudija priešingai. Jeigu Lietuvą ištiktų panašaus stiprumo krizė kaip 2008 m., tai sukauptas 4 mlrd. eurų rezervas ištirptų per trejus metus.

Pastarosios finansinės krizės metu socialinio draudimo biudžetas deficitinis buvo ne trejus, o aštuonerius metus iš eilės, tad tokio stiprumo krizei, kokia buvo, esamas rezervas nėra pakankamas. Perpus mažesnės apimties finansiniams sunkumams rezervo pakaktų, tačiau tik tiek.

Per praėjusius metus Lietuvoje buvo labai daug kalbama apie karinio konflikto pradžią (vaizdingą kalbą mėgstantys žmonės ją vadino diena X), kada jo galima tikėtis ir kaip tinkamai jam pasirengti. Karinio konflikto pradžia yra brutalumo proveržis, lydimas chaoso, neveikiančių elektroninių sistemų, orientaciją praradusių žmonių judėjimo, jų agresijos ir emocijų. Tai trunka neilgai. Daug ilgiau trunka tai, kas vyksta prasidėjus kariniam konfliktui, t. y. gyvenimas karo sąlygomis. Po invazijos pradžios prasideda ilgai, mėnesius ar net metus trunkantys karo veiksmai su galima daline šalies okupacija. Racionaliai vertinant galimą konflikto eigą, neišeina atmesti sanklodos, kad dalis senatvės pensijos gavėjų gyvens priešo okupuotose zonose, daugybė darbo vietų bus prarasta ir didelis darbingo amžiaus asmenų skaičius ne gamins prekes ir teiks paslaugas, ne mokės mokesčius ir įmokas, o kariaus. Socialinio draudimo sistemoje natūraliai atsivers skylė: poreikis mokėti išmokas išliks toks pat, o pajamų srautas smarkiai susitrauks.

Jeigu tai įvyktų dabar, šis 4 mlrd. eurų rezervas ištirptų labai greitai. Saugumas – tai ne vien ginklai, kareivinės ir apranga – tai labai įvairias šalies gyvenimo sritis apimantys klausimai. Kaip sakė vienas klasikas, pernelyg didelė prabanga šalies gynimo klausimus pavesti kariškiams, nes galite būti užtikrinti, kad tai pasibaigs blogai. Kalbant apie saugumą, reikia išsiugdyti gebėjimą matyti kompleksiškai visas šalies gyvenimo sritis. Karas – tai ne tik frontas, tai ir užnugaris, kuriame privalės vykti gyvenimas. Dėl šalies saugumo poreikių socialinio draudimo rezervo liesti negalima.

Tarptautinės valiutos atsargos – kitas rezervas, kuris paviliojo dalį kitų Lietuvos politikų. Šių atsargų Lietuvos bankas turi maždaug 7,1 mlrd. eurų. Pirmiausia, bendra šių atsargų suma nėra didelė, nes net jei ir būtų pakeistos ES finansų teisės nuostatos ir šalims narėms dėl didesnio jų tariamo saugumo ir didesnio ginklų kiekio būtų leista likti be jokių finansinių rezervų, šių atsargų nepakaktų net ketveriems metams 5,5 proc. nuo BVP išlaidų lygiui palaikyti. Šie mažutėliai, lyginant su visa ekonomika, rezervai yra skirti ekonomikos stabilumui užtikrinti ir atsiskaitymams palaikyti. Tiesiogiai gynybos tikslais jie negali būti naudojami, tačiau didesnis jų lygis didina šalies atsparumą įvairiausių krizių, taip pat ir karų metu, todėl netiesiogiai jie prisideda prie saugumo užtikrinimo ir todėl negali būti panaudojami tranšėjoms statyti ir šoviniams pirkti.

Kam būtų naudinga, jeigu prieš karinį konfliktą šalis išeikvotų socialinio draudimo sistemos rezervą ir sumažintų tarptautines valiutos atsargas? Jos priešams. Racionalus, protu grįstas ruošimasis kariniam konfliktui turi apimti ne tik didesnį ginkluotės įsigijimą, bet ir kaip galima didesnių finansinių rezervų sukaupimą, kurie leis išgyventi mėnesius ar net kelerius metus. Šių rezervų išeikvojimas saugumo nedidina, o atvirkščiai, jį mažina, net jei gautos lėšos ir bus pervestos į gynybos sektoriui prekių pirkimą organizuojančios institucijos kasą. Dėl valstybės saugumo interesų rezervai gynybos reikmėms neturi būti naudojami.

Didesni arba nauji mokesčiai

Pagrindinė priežastis, kodėl prieš tai buvusi Vyriausybė įkūrė vadinamąjį Gynybos fondą, kurio pagrindinė sudedamoji dalis buvo vienu procentiniu punktu padidinto pelno mokesčio dalis, buvo ta, kad lėšų gynybai reikės nuolatos. Jeigu tai yra ne vienkartinis, o nuolatinis poreikis, tai jis geriausiai patenkinamas didesnių ar naujų mokesčių, o ne skolinimosi ar rezervų išnaudojimo būdu.

Tarkime, šalies vadovai būtų priėmę ryžtingą sprendimą padidinti išlaidas gynybai 5,5 proc. jau nuo 2024 m. ir tuo tikslu apsisprendę padidinti vieną mokestį. Tai būtų buvę įmanoma pasiekti 2024 m. taikius ne 15 proc., o 30 proc. pelno mokesčio tarifą arba gyventojų pajamas pradėjus apmokestinti 25 ir 40 proc. tarifais, arba PVM tarifą pakėlus iki 27 proc. Valstybės gynimo tarybos pasiūlymas Lietuvai skirti 5,5 proc. BVP gynybai reiškia tokius mokesčių pakeitimus.

Žinoma, galima taikyti ir minėtų mokesčių derinį. Visus mokesčių tarifus, pelno, gyventojų pajamų ir pridedamosios vertės, pakėlus iki 22 proc., gaunama reikiama 1,9 mlrd. eurų suma. Mokesčių kėlimas dėl 5,5 proc. BVP skyrimo gynybai būtų itin drastiškas. Nekenksmingo ar mažiau kenksmingo mokesčių derinio šiuo konkrečiu atveju nėra. Lietuvos ekonomiką po tokio mokesčių kėlimo ištiktų šokas, o neigiami padariniai užgožtų tą naudą, kurios tikisi apie 5,5 proc. prabilę entuziastai. Neigiamų padarinių aptarinėti neverta, nes akivaizdu, kad mokesčių didinimas dėl 5,5 proc yra neįmanomas. Toks žingsnis ne padidintų, o sumažintų šalies saugumą.

Tai ką daryti?

Pirmiausia, suprasti, kad saugumas yra ne tik tranšėjų kasimas, bet daugiasluoksnė sritis, apimanti gynybos, civilinės saugos, teisėsaugos, ekonomikos ir mokesčių, švietimo, socialinės apsaugos ir kitus elementus.

Antra, suprasti, kad dalis dalykų yra neįmanomi arba jų įgyvendinimas atneš daugiau žalos nei naudos.

Trečia, grįžti prie racionalumo. Jeigu turimos išlaidos gynybai yra nepakankamos, tai reikia jas didinti, tačiau ne nuo 3 iki 5,5 proc., o protingai, nuo 3 iki 3,5 proc. Tą padaryti bus labai sunku, bet bent jau galima bandyti. 

Na ir pabaigoje – jeigu Lietuvai iš tiesų reikės skirti gynybai, tarkime, 4–5 proc. BVP, tai neišvengiamai reikės didinti mokesčius.

Todėl jau dabar reikia svarstyti, kaip Lietuvos ekonomika gyvens su didesniais mokesčiais ir ko reikia, kad perėjimas prie daug aukštesnio mokesčių lygio turėtų kaip galima mažesnį neigiamą poveikį.