Prancūzijos ugniagesiai kovoja su neregėtu reiškiniu – gaisras tapo dar pavojingesnis

Sekite TechNaujienos Google

Pietvakarių Prancūziją niokojantis didžiulis miško gaisras sukėlė reiškinį, kurio šalies ugniagesiams iki šiol nebuvo tekę patirti. Virš liepsnų susiformavo pirokumulonimbas – milžiniškas debesų ir dūmų darinys, pats sukuriantis stiprius vėjus, žaibus ir dar labiau spartinantis ugnies plitimą.

Apie neįprastą ir itin pavojingą reiškinį liepos 27 dieną pranešė Prancūzijos nacionalinės ugniagesių federacijos atstovas pulkininkas leitenantas Ericas Brocardi. Pasak jo, tokio tipo gaisras Prancūzijoje užfiksuotas pirmą kartą. Iki šiol pirokumulonimbai dažniausiai būdavo stebimi nuo didelių miškų gaisrų kenčiančioje Australijoje ir Šiaurės Amerikoje.

Kaip gaisras pradeda kurti savo orus?

Pirokumulonimbas, dar vadinamas ugnies debesimi, pradeda formuotis, kai žemės paviršius gaisro centre įkaista iki ekstremalios temperatūros. Karštas oras kartu su dūmais, pelenais ir degimo dalelėmis labai greitai kyla aukštyn, kol susiduria su gerokai vėsesnėmis oro masėmis.

Kylantis oras palaipsniui vėsta ir suformuoja didžiulį, audros debesį primenantį darinį. Tačiau skirtingai nuo įprasto lietaus debesies, jame gali beveik nebūti drėgmės. Vietoje lietaus toks debesis ima generuoti stiprias ir sunkiai prognozuojamas oro sroves, kurios keičia gaisro kryptį, pakelia degančias daleles ir nuneša jas į dar nepaliestas teritorijas.

Naujausi straipsniai

3 min. skaitymo • prieš 16 minučių

Moterį keturis mėnesius kamavo haliucinacijos – gydytojai jos smegenyse aptiko tai

4 min. skaitymo • prieš 7 val

Ar dirbtinio intelekto agentas gali „nulaužti“ jūsų kompiuterį?

4 min. skaitymo • prieš 8 val

Tarptautinis tyrimas atskleidė Rusijos valdomą „vienkartinių agentų“ tinklą Europoje

Visi naujausi straipsniai →

Jeigu debesis išauga pakankamai didelis, jo viduje gali susiformuoti elektros išlydžiai. Žaibai gali trenkti į išdžiūvusią žemę ar rusenančias vietas ir sukelti naujus gaisro židinius. Ugniagesiai taip pat girdi iš debesies sklindantį žemą, griaustinį primenantį gaudesį. NASA tokius darinius yra vaizdingai pavadinusi „ugnimi alsuojančiais debesų drakonais“.

Didžiausias pavojus tas, kad pirokumulonimbas gaisrą paverčia beveik savarankiška sistema. Įprastas miško gaisras dažniausiai juda vyraujančio vėjo kryptimi ir formuoja daugiau ar mažiau nuspėjamą liepsnų frontą. Šiuo atveju pati ugnis sukuria vėją, kurio kryptis gali nuolat keistis.

Ugniagesiai pripažįsta negalintys kovoti su gaisru tiesiogiai

Dėl kintančių oro srovių liepsnos gali vienu metu pradėti plisti keliomis kryptimis. Susiformuoja daugybė atskirų gaisro frontų, todėl nebeįmanoma patikimai numatyti, kur ugnis pasuks po kelių minučių. Tokios sąlygos kelia didžiulį pavojų ugniagesiams, technikai ir aplinkinių vietovių gyventojams.

Prancūzijos ugniagesių federacijos atstovas situaciją palygino su Dovydo ir Galijoto kova. Jo teigimu, tiesioginis puolimas prieš tokį gaisrą šiuo metu neįmanomas. Gelbėtojams tenka stebėti ugnies judėjimą, ieškoti silpnesnės vietos ir laukti momento, kai būtų galima saugiai smogti.

Ugniagesiai pasiekė tai, ką vadina „operacija neįmanoma“. Tai reiškia, kad kai kuriose vietose būtina strategiškai atsitraukti, pripažinti gamtos jėgos pranašumą ir pirmiausia pasirūpinti žmonių saugumu. Vietoje bandymo bet kokia kaina užgesinti pagrindinį ugnies frontą pajėgos ginasi, saugo svarbius objektus, evakuoja žmones ir gelbsti gyvūnus.

Situaciją iš esmės pakeistų tik ilgalaikis smarkus lietus. Pasak E. Brocardi, lietus turėtų gausiai kristi maždaug tris dienas. Kita galimybė – nukreipti liepsnas į teritoriją, kurioje gaisras nebeturėtų kuo maitintis ir užgestų savaime, pavyzdžiui, jūros pakrantės link.

Nepaisant itin sudėtingų sąlygų, ugniagesiai darbo nenutraukia. Kiekvienas apsaugotas pastatas, išgelbėtas gyvūnas ar sustabdytas atskiras ugnies židinys mažina bendrą nelaimės mastą. Vis dėlto į vieną regioną negalima sutelkti visų Prancūzijos gelbėtojų, nes dėl sausros ir karščio didelių gaisrų pavojus išlieka ir kitose šalies vietose.