Mūsų privatumui galas? Ką iš tiesų nusprendė Europos Parlamentas

Sekite TechNaujienos Google

Ar Europos Parlamento sprendimas reiškia, kad privačios žinutės Europoje gali būti skenuojamos dažniau? Trumpas atsakymas: tai priklauso nuo to, apie kurią vadinamojo „Chat Control“ dalį kalbame. Būtent čia ir prasideda painiava, nes tuo pačiu pavadinimu viešojoje diskusijoje vadinami keli skirtingi ES dokumentai ir politiniai sumanymai.

Remiantis „Euronews“ publikacija, liepos 9 dieną Europos Parlamente priimtas sprendimas susijęs su „Chat Control 1.0“ – laikinu teisiniu režimu, leidžiančiu kai kurioms elektroninių ryšių paslaugoms savanoriškai aptikti vaikų seksualinio išnaudojimo medžiagą internete. Tai nėra tas pats, kas patvirtintas visuotinis privalomas visų privačių pokalbių tikrinimas. Kol nėra patikrintas pirminis Europos Parlamento balsavimo tekstas ir galutinė teisėkūros būsena, svarbu neperšokti nuo politinio ginčo prie kategoriškų išvadų.

Kas yra „Chat Control 1.0“ ir kuo jis skiriasi nuo naujesnių planų?

„Chat Control“ terminas tapo patogiu, bet kartu ir klaidinančiu trumpiniu. Privatumo gynėjai, technologijų bendrovės, politikai ir žiniasklaida juo dažnai vadina platesnį ES bandymą reguliuoti vaikų seksualinio išnaudojimo medžiagos aptikimą skaitmeninėje erdvėje. Tačiau teisiškai reikia skirti bent dvi plotmes: laikiną e. privatumo taisyklių išimtį ir vėlesnius, platesnius planus dėl galimų pareigų paslaugų teikėjams.

„Chat Control 1.0“ paprastai siejamas su laikina išimtimi iš e. privatumo taisyklių. Jos esmė – tam tikroms paslaugoms sudaryti galimybę savanoriškai naudoti aptikimo priemones, kai kalbama apie vaikų seksualinio išnaudojimo medžiagą. Tai jautri sritis: tikslas – apsaugoti vaikus ir padėti teisėsaugai, tačiau priemonės gali liesti asmeniškiausią vartotojo erdvę – susirašinėjimą, nuotraukas, debesų saugyklas ar el. paštą.

Naujausi straipsniai

7 min. skaitymo • prieš 11 val

Jūsų televizorius žino daugiau, nei manote: kokius duomenis renka išmanieji TV

4 min. skaitymo • prieš 11 val

Žmonijai gresia „kognityvinė atrofija“, sako „Goldman Sachs“ padalinio vadovas

4 min. skaitymo • prieš 12 val

Maskva perspėja Londoną: Ukrainai dronus gaminančios įmonės gali tapti taikiniais

Visi naujausi straipsniai →

Naujesni „Chat Control“ planai viešojoje diskusijoje vertinami gerokai aštriau, nes juose svarstomos platesnės prievolės paslaugų teikėjams. Būtent dėl šios priežasties vien žodis „Chat Control“ dar nepasako, kas tiksliai priimta, kas tik svarstoma, o kas tėra politinė interpretacija. Lietuvos skaitytojui svarbiausia žinoti ne šūkį, o konkrečią teisinę pasekmę.

Ar tai reiškia privalomą visų žinučių skenavimą?

Šiuo metu atsargiausias ir tiksliausias atsakymas yra toks: remiantis pateikta informacija, negalima teigti, kad ES jau įvedė privalomą visų privačių žinučių skenavimą. „Euronews“ aprašomas sprendimas siejamas su „Chat Control 1.0“ režimu, kuris kalba apie savanorišką aptikimą tam tikrose paslaugose, o ne apie automatinę pareigą kiekvienai programėlei skaityti kiekvieną pokalbį.

Tai nereiškia, kad klausimas nereikšmingas. Net savanoriška išimtis gali būti svarbi, nes ji keičia ribą tarp privataus ryšio apsaugos ir technologinio turinio tikrinimo. Jei įstatymas leidžia platformoms atlikti tam tikrus tikrinimus, vartotojui kyla paprastas klausimas: ar mano bendravimas išlieka toks pat privatus, kaip maniau?

Čia būtina atskirti faktą nuo vertinimo. Faktas – ES institucijos svarsto ir priima taisykles, susijusias su elektroninių ryšių privatumu ir vaikų seksualinio išnaudojimo medžiagos aptikimu. Vertinimas – ar toks kelias normalizuoja privačių žinučių skenavimą ir ar ateityje gali virsti platesne prievole. Kritikai taip mano, tačiau tai nėra tas pats, kas jau įsigaliojusi universali pareiga visoms platformoms.

Ką tai gali reikšti Lietuvos vartotojams?

Lietuviai šio ginčo negali laikyti tolimu Briuselio dokumentų klausimu. Kasdien naudojame ES rinkoje veikiančias paslaugas: „WhatsApp“, „Messenger“, „Instagram“, „Gmail“, „iCloud“, „Signal“ ir kitas platformas. Jei ES keičia taisykles dėl to, kada ir kaip galima aptikti neteisėtą turinį privačiuose ryšiuose ar saugyklose, šios taisyklės gali paveikti ir Lietuvos vartotojų patirtį.

„WhatsApp“ ir „Signal“ – daugiausia klausimų kelia šifruoto susirašinėjimo privatumas, bet nėra pagrindo teigti, kad šios programėlės nuo šiandien privalo tikrinti visas žinutes.

„Messenger“ – svarbi platformos vidaus taisyklių ir ES teisės sąveika, ypač kai dalis funkcijų gali skirtis pagal šifravimo lygį. „Gmail“ ir kitas el. paštas – klausimas labiau susijęs su paslaugų teikėjų leidžiamomis aptikimo priemonėmis ir duomenų tvarkymo ribomis.

„iCloud“ ar panašios saugyklos – dėmesys krypsta į įkeliamų failų ir nuotraukų tikrinimo modelius, jei tokie taikomi pagal paslaugos politiką ir teisę.

Paprastai tariant, Lietuvos vartotojas neturėtų pulti trinti programėlių vien dėl vienos antraštės. Tačiau verta sekti, kokias privatumo sąlygas skelbia naudojamos paslaugos, ar jos taiko turinio aptikimo technologijas, kokiu pagrindu tai daro ir ar apie tai aiškiai informuoja. O galbūt reikėtų paklausti ir Lietuvos europarlamentarų, kaip jie balsavo, kokį tekstą palaikė ir kokias privatumo garantijas mato?

Kodėl privatumo gynėjai kalba apie pavojingą precedentą?

Privatumo organizacijų, įskaitant EDRi, kritika remiasi ne vien baime dėl konkretaus balsavimo. Jų platesnis argumentas toks: kai valstybė ar ES teisė sukuria išimtį privačių ryšių tikrinimui, ta išimtis gali tapti nauju normos apibrėžimu. Šiandien ji taikoma siauram ir visuotinai smerkiamam nusikaltimų laukui, rytoj politinė dauguma gali norėti ją plėsti.

Kita vertus, vaikų apsauga internete nėra abstrakti tema. Vaikų seksualinio išnaudojimo medžiaga yra realus nusikaltimas, o technologinės platformos dažnai tampa erdve, kurioje tokia medžiaga platinama, saugoma ar slepiama. Todėl ES institucijos bando suderinti dvi vertybes, kurios abi svarbios demokratinei visuomenei: veiksmingą kovą su sunkiais nusikaltimais ir teisę į saugią, privačią komunikaciją.

Didžiausias pavojus – prastas aiškumas. Jei vartotojas nesupranta, kada jo duomenys gali būti tikrinami, kas tai daro, kokiu teisiniu pagrindu ir kokios yra klaidų taisymo procedūros, pasitikėjimas platformomis mažėja. O pasitikėjimas yra ne mažiau svarbus nei pati technologija: be jo žmonės ima manyti, kad bet koks privatus susirašinėjimas tėra sąlyginis.

Todėl kitas žingsnis – ne panika, o dokumentų tikrinimas. Reikia matyti Europos Parlamento plenarinio balsavimo protokolą, priimtą tekstą, galimą Tarybos poziciją, trilogo ar kitus formalius teisėkūros žingsnius. Taip pat verta stebėti, ką pasakys privatumo organizacijos, technologijų bendrovės, Lietuvos institucijos ir patys europarlamentarai. Tik tada bus galima tiksliai pasakyti, kas pasikeitė teisiškai, o kas kol kas lieka politinės kovos dėl interneto privatumo dalimi.