Kenijoje aptikti pėdų atspaudai leidžia manyti, kad prieš milijonus metų kartu gyveno du skirtingi žmonių giminaičiai.
Ką nustatė tyrėjai?
Tarptautinė tyrėjų komanda archeologinėje vietovėje, vadinamoje Koobi Fora, aptiko dešimtis 1,5 mln. metų senumo pėdsakų.
„Manoma, kad pėdsakai priklauso dviem išnykusių homininų rūšims, gyvenusioms tuo pačiu metu.“ – praneša tyrėjų komanda.
Analizė parodė, kad vienas pėdsakų rinkinys priklausė Homo erectus, šiuolaikinių žmonių protėviui, o kitas – Paranthropus boisei, žmogbeždžionei, kuri laikoma šalutine žmogaus evoliucijos atšaka.
Pėdsakai atskleidė, kad abi rūšys vaikščiojo stačiomis, tačiau jų eisena ir laikysena skyrėsi.
Tyrime nedalyvavęs archeologas ir La Trobe universiteto ir Johanesburgo universiteto profesorius Andy Herriesas sakė, kad nors žinoma, jog abi rūšys gyveno maždaug tuo pačiu metu, šiame darbe pateikta naujų įrodymų, kad jos galėjo gyventi viena šalia kitos.
„Tai dar viena svarbi dėlionės dalis, padedanti suprasti, kaip skirtingos rūšys galėjo sąveikauti tame pačiame kraštovaizdyje, šiuo atveju dvi rūšys, kurių mityba ir gyvenimo būdai labai skyrėsi.“ – sakė profesorius Herriesas.
Kaip žmonės išmoko vaikščioti?
Kai mokslininkai pirmą kartą aptiko senovės žmonių ir jų giminaičių rūšių įrodymų, buvo manoma, kad žmonės evoliucionavo linijiniu, laipsnišku būdu.
XX a. šeštajame dešimtmetyje garsus evoliucijos biologas Ernstas Mayras netgi teigė, kad jokios dvi senovės žmonių rūšys nesutapo.
Tačiau per 70 metų atsirado daugybė įrodymų, paneigiančių šią mintį, o žmogaus evoliucija labiau primena išsiplėtusį genealoginį medį su šalutinėmis šakomis ir aklavietėmis, išsidėsčiusiomis per milijonus istorijos metų.
Koobi Fora, kuriame buvo rasti nauji pėdsakai, priklauso Turkanos baseinui Kenijos šiaurėje.
Tai turtinga archeologinė vietovė, kurioje gausu senovės žmonių gyvenamosios vietos įrodymų, pavyzdžiui, akmeninių įrankių, homininų kaulų ir gyvulių liekanų su skerdimo žymėmis.
Tačiau, kaip ir kada senovės žmonės išmoko vaikščioti vertikaliai, vadinamąjį bipedalizmą, buvo sunkiau ištirti.
„Mes žinome, kad daug skirtingų homininų rūšių laikui bėgant gyveno tuose pačiuose regionuose. Problema yra ta, kad dėl šių fosilijų datavimo raiškos dažnai neįmanoma pasakyti, ar jos ten gyveno tuo pačiu metu.“ – teigė Herriesas.
Taip yra todėl, kad nors turime senovės homininų skeletų, kuriuose matyti vertikalaus vaikščiojimo požymiai, tačiau norint patvirtinti, kada vaikščiojo skirtingos rūšys ir ar jos sutapo, reikalingi pėdų atspaudai.
„Rasti dviejų skirtingų rūšių gyvūnų atspaudus nėra netikėta, nors ir labai malonu. Pėdsakai, kurie susidaro beveik tuo pačiu metu ir greitai pasidengia, mums sako, kad [rūšys sutapo].“ – pridūrė profesorius.
Šis atradimas dar nėra istorijos pabaiga
Komanda šioje vietoje aptiko didelę pėdsakų kolekciją, įskaitant homininų, paukščių ir atrajojančių žinduolių pėdsakus.
Nors dauguma atspaudų buvo išsibarstę po visą plotą, tačiau tiesiai per vidurį buvo rasta daugybė vieno senovinio hominino žingsnių, taip pat trys atskiri trijų kitų skirtingų, senovinių homininų pėdų atspaudai.
Išnagrinėjusi iškastinius įrodymus, kitus panašius pėdsakus ir vietovėje jau žinomas rūšis, komanda priėjo prie išvados, kad per vidurį ėjęs individas greičiausiai buvo P. boisei, o trys pavieniai pėdsakai – trijų skirtingų H. erectus individų.
Tyrėjų manymu, būtų logiška, kad šios dvi rūšys sugyveno viena šalia kitos.
Pasak profesoriaus Herrieso, P. boisei buvo „itin sunkius maisto produktus valgantis specialistas“, todėl šių dviejų rūšių mityba nesutaptų tiek, kad galėtų būti didelė konkurencija.
Tačiau, pasak jo, šis atradimas dar nėra istorijos pabaiga. Pėdų pėdsakus sunku galutinai priskirti senovės homininų rūšiai, ypač jei yra tik keli pavyzdžiai.
„Negalime tvirtai pasakyti, kad šie pėdsakai susiję su šiomis dviem rūšimis.“ – sakė Herriesas.
Jis teigė, kad reikia atlikti daugiau tyrimų, norint tiksliai patvirtinti, koks žmogaus giminaitis paliko savo pėdsakus.
Tačiau jei būtų patvirtinta, kad jie priklauso P. boisei ir H. erectus, pasak Niujorko miesto universiteto antropologo Williamo Harcourt-Smitho, jie leistų pažvelgti į tai, kaip skirtingos senovės homininų rūšys bendravo gerokai prieš mūsų rūšį Homo sapiens.
Taip patskaitykite
