Londone dirbantis gydytojas odontologas galbūt įminė šimtmečius gyvavusią matematinę mįslę, paslėptą viename garsiausių anatominių piešinių pasaulyje – Leonardo da Vinci „Vitruvijaus žmoguje“. Šis atradimas leidžia manyti, kad ikoniškas vaizdas atspindi tą patį dizaino principą, kuris dažnai aptinkamas gamtoje.
Šimtmečių paslaptis
Piešinys, sukurtas apie 1490 m. renesanso laikų genijaus Leonardo da Vinci, vaizduoja nuogą vyrą dviejose persidengiančiose pozose – su išskėstomis rankomis ir kojomis, įkomponuotą į apskritimą ir kvadratą.
Šis darbas laikomas idealios žmogaus figūros tyrimu, įkvėptu romėnų architekto Marko Vitruvijaus Polliono raštų.
Vitruvijus teigė, kad žmogaus kūnas pasižymi tobulomis, harmoningomis proporcijomis – tokiomis pačiomis, kaip gerai suprojektuota šventykla. Jis tvirtino, kad žmogaus figūra gali tiksliai tilpti tiek į apskritimą, tiek į kvadratą, tačiau nepateikė aiškaus matematinio pagrindimo šiam geometriniam suderinamumui.
Leonardo Da Vinci išsprendė šią problemą, tačiau niekada atvirai neatskleidė, kokiu metodu tai padarė.
Nors buvo siūlyta daugybė teorijų – įskaitant ir auksinio pjūvio principą (1,618…) – nė viena jų tiksliai neatitiko faktinių proporcijų.
Tačiau naujame Londone dirbančio odontologo Rory Mac Sweeney tyrime pagaliau pateikiami konkretūs atsakymai, atskleidžiantys, kokiu geometriniu principu rėmėsi da Vinci.
Paslėptas trikampis
R. M. Sweeney aprašė paslėptą detalę „Vitruvijaus žmogus“ piešinyje. Tai – lygiakraštis trikampis tarp vyro kojų, apie kurį, kaip paaiškėjo, pats autorius užsimena savo užrašuose.
Išsamus tyrimas parodė, kad ši geometrinė figūra atitinka vadinamąjį Bonvilo trikampį. Tai odontologijoje žinomas teorinis lygiakraštis trikampis, nusakantis idealią žandikaulio sąkandžio pusiausvyrą ir efektyvų jo veikimą.
Šio trikampio taikymas „Vitruvijaus žmoguje“ padėjo pasiekti itin tikslų kvadrato kraštinės ir apskritimo spindulio santykį – nuo 1,64 iki 1,65. Tai beveik sutampa su vadinamuoju „dizaino skaičiumi“ – 1,633, – kuris dažnai aptinkamas gamtoje ir siejamas su ypač efektyvių, tvarių struktūrų formavimu.
Pasak R. M. Sweeney, toks sutapimas negali būti atsitiktinis. Jis įsitikinęs, kad Leonardo da Vinci turėjo gilių žinių apie idealią žmogaus kūno sandarą – daug anksčiau, nei šiuolaikinis mokslas ėmė tai analizuoti.
„Leonardo geometrinė konstrukcija sėkmingai užkodavo esminius erdvinius santykius žmogaus kūne, atskleisdama nepaprastą jo renesansinę viziją – matematinės dermės tarp žmogaus figūros ir gamtos dėsnių siekį“, – teigė tyrėjas.
R. M. Sweeney darbas ne tik padeda išnarplioti 500 metų senumo mįslę, bet ir gali turėti praktinės reikšmės.
Tikėtina, kad jo išvados gali paskatinti naujus metodus dantų anatomijoje, žandikaulių protezavimo srityje bei kaukolės ir veido chirurgijoje.
Be to, šis tyrimas gali įkvėpti atidžiau peržvelgti renesanso meną, ieškant dar neatrastų mokslinių žinių, slypinčių po šimtmečius menančiais šedevrais.
