Dirižablis „Hindenburgas“ buvo ne tik didžiausias kada nors sukurtas dirižablis, bet ir vienas ikoniškiausių aviacijos istorijoje. LZ 129 „Hindenburgas“, kaip jis dar buvo vadinamas, buvo inžinerijos stebuklas ir dirižablių aukso amžiaus simbolis. Nors šiandien jie nėra dažnai sutinkami, XX a. pradžioje jie buvo labai svarbi transporto priemonė.
Dirižablių suklestėjimas per Pirmąjį pasaulinį karą
Pirmojo pasaulinio karo metu dirižabliai atliko svarbų bombonešių vaidmenį, nes buvo pajėgesni už to meto lėktuvus.
Vienas iš pavyzdžių – 1917 m. vokiečių dirižabliai galėjo skristi beveik 100 valandų, o tai buvo neįsivaizduojama to meto lėktuvams.
Todėl atrodė, kad aviacija ir toliau vystysis pasitelkdama dirižablius, tačiau taip nebuvo.
Kokio dydžio buvo „Hindenburgas“?
XX a. trečiajame dešimtmetyje Vokietijos bendrovė „Luftschiffbau Zeppelin“ sukūrė dirižablį „Hindenburgas“, kuris buvo didžiausias ir prabangiausias to meto skraidantis aparatas, kuris gebėjo skraidinti keleivius.
Jo skersmuo buvo maždaug 41 metras, ilgis – 245 metrai (tai prilygsta daugiau nei keturiems Boeing 787 lėktuvams), o talpa – 200 000 kubinių metrų dujų. Jo salone buvo įrengti gultai ir įranga, užtikrinanti keleivių komfortą, todėl jis pelnė „dangaus Titaniko“ pravardę.
Jo duralinė konstrukcija buvo padengta specialiu lako ir aliuminio mišiniu apdorotu audiniu, kuris suteikė lėktuvui labai būdingą išvaizdą: sidabrinę ir labai atspindinčią šviesą.
Pirmąjį skrydį jis atliko 1936 m. Frydrichshafeno aerodrome ir iki šiol laikomas didžiausia kada nors pagaminta skraidančia transporto priemone.
Dar vadinamas „dangaus Titaniku“
„Hindenburgas“ pirmiausia buvo skirtas prabangiai ir patogiai vežti keleivius dideliais atstumais. Jame galėjo tilpti iki 72 keleivių privačiose kajutėse, taip pat buvo įrengtos tokios bendros erdvės kaip poilsio kambarys, valgomasis, baras ir rūkomasis.
Be to, dirižabliu „Hindenburgas“ buvo gabenamas paštas ir kroviniai tarp Europos ir Amerikos.
Vienas žymiausių „Hindenburgo“ pasiekimų buvo sėkmingi 1936 m. transatlantiniai skrydžiai tarp Vokietijos ir Jungtinių Amerikos Valstijų, kurių metu jis pasiekė greičio ir efektyvumo rekordus. Iš tikrųjų jam pavyko du kartus perskristi Atlanto vandenyną per 5 dienas.
Hitlerio režimas jį taip pat naudojo kaip propagandos įrankį – 1936 m. jis skrido virš Berlyno olimpinių žaidynių ceremonijos.
Iš viso „Hindenburgas“ atliko 34 sėkmingus skrydžius, 17 iš jų perskrido Atlanto vandenyną, pervežė 2 798 keleivius ir iki tragiškos pabaigos įveikė daugiau kaip 300 000 kilometrų.
Helio trūkumas – dirižablių pabaigos pradžia
Tais metais nacistinė Vokietija buvo helio dirižablių gamybos ekspertė. Tačiau kai apie tai sužinojo pagrindinė helio eksportuotoja Jungtinės Valstijos, jos nustojo jiems pardavinėti helį. Taigi, vokiečių inžinieriams teko ieškoti kitų dujų – vandenilio.
Vandenilis turi daug bendrų savybių su heliu, tačiau yra daug nestabilesnis ir degesnis.
Nors „Hindenburgo“ išorinis apvalkalas išsklaidė statinę elektrą, o jo vidinė konstrukcija buvo suprojektuota taip, kad sumažintų vandenilio nestabilumą, to nepakako, kad būtų išvengta katastrofos.
Kas nutiko dirižabliui „Hindenburgas“?
Tragiška „Hindenburgo“ pabaiga ir dirižablių nuosmukis.
1937 m. gegužės 6 d., perskridęs Atlanto vandenyną iš Frankfurto (Vokietija), „Hindenburgas“ priartėjo prie Leikhursto karinio jūrų laivyno bazės Naujajame Džersyje (JAV), kad užbaigtų nusileidimą.
Švartuojantis dirižablis staiga užsiliepsnojo ir vos per 34 sekundes virto ugnies kamuoliu.
Nors tikslios gaisro priežasties niekada nepavyko tiksliai nustatyti, manoma, kad jį galėjo sukelti keletas veiksnių, pavyzdžiui, vandenilio nuotėkis ir statinės elektros kibirkšties sukelta kibirkštis (reiškinys, žinomas kaip Sent Telmo gaisras).
Hindenburgo katastrofa reiškė dirižablių aukso amžiaus pabaigą. Dėl šio incidento, kartu su aviacijos technologijų pažanga ir augančiu lėktuvų populiarumu, dirižablių, kaip didelio masto transporto priemonės, buvo atsisakyta.
Tačiau, nepaisant tragiškos baigties, „Hindenburgas“ išlieka simboliniu naujovių ir žmogiškųjų ambicijų simboliu aviacijos istorijoje.
„Hindenburgo“ indėlis į aeronautiką
Trumpai tariant, „Hindenburgas“ yra įdomus aviacijos ir technologinių naujovių istorijos skyrius.
Dirižablis „Hindenburgas“ liudija apie ambicijas, išradingumą ir drąsą tais laikais, kai kelionės oru buvo dar neišsipildžiusi svajonė ir daug žadantis nuotykis.
Nors šiandien dirižabliai nebėra dominuojanti transporto rūšis, „Hindenburgo“ palikimas gyvas ir įkvepia mus toliau tyrinėti naujus horizontus ir įsivaizduoti aviacijos galimybių kupiną ateitį.
