Energijos kainos vėl spaudžia Lietuvos gamintojus – kuriai pramonei kyla didžiausia rizika?

Sekite TechNaujienos Google

Europos Komisijos vertinimu, pabrangusi energija yra vienas svarbiausių Lietuvos pramonės sąnaudas didinančių veiksnių. Ypač jautrūs pokyčiams gali būti sektoriai, kurių gamyboje sunaudojama daug elektros, dujų ar transporto degalų. Šią informaciją pateikia Europos Komisijos Lietuvos ekonomikos vertinime.

Skirtingoms įmonėms energijos kainų poveikis nevienodas. Tos, kurios turi ilgalaikes tiekimo sutartis ar nuosavą elektros gamybą, gali būti geriau apsaugotos nuo trumpalaikių kainų šuolių nei gamintojai, perkantys rinkos kainomis.

Elektros ir dujų kainų pokyčiai pramonę veikia nevienodai. Kai gamybinis procesas reikalauja daug šilumos arba nuolat veikiančios įrangos, energijos sąnaudos gali sudaryti reikšmingą savikainos dalį. Kita įmonė gali daugiau išleisti darbo užmokesčiui ar žaliavoms, todėl tas pats elektros kainos padidėjimas jos pelningumą pakeis gerokai mažiau.

Net ir mažai energijos tiesiogiai naudojantis gamintojas gali pajusti brangimą per tiekėjus. Transporto įmonės moka už degalus, žaliavų gamintojai – už energiją, o tiekimo grandinės dalyviai gali kelti savo kainas. Todėl verslui svarbu stebėti ne vien sąskaitą už elektrą, bet ir pirkimų bei logistikos sutarčių sąlygas.

Naujausi straipsniai

4 min. skaitymo • prieš 21 minutė

Lietuvos darbdaviams gresia naujas darbuotojų trūkumo etapas – kodėl vien didesnių atlyginimų neužteks?

4 min. skaitymo • prieš 41 minutė

Lietuvoje kainos kyla sparčiau, nei tikėtasi – kas labiausiai brangina prekes ir paslaugas?

4 min. skaitymo • prieš 1 val

Investicijos Lietuvoje auga, bet verslui daugėja neapibrėžtumo – ką rodo Europos Komisijos skaičiai?

Visi naujausi straipsniai →

Didelėms gamykloms rizikos valdymo priemonė gali būti ilgalaikė elektros pirkimo sutartis. Ji leidžia iš anksto susitarti dėl dalies ateities kainos, tačiau kartu sukuria įsipareigojimų. Jeigu rinka atpinga, anksčiau patvirtinta sutartis gali pasirodyti mažiau palanki. Todėl tokie sprendimai priklauso nuo įmonės vartojimo profilio ir finansinio pajėgumo.

Kita galimybė – investuoti į mažiau energijos naudojančią gamybos technologiją. Tai gali būti variklių keitimas, šilumos atgavimas, išmanesnis apkrovos valdymas ar kitokie procesų pakeitimai. Vis dėlto investicijų grąža nėra automatinė: būtina įvertinti įrangos kainą, priežiūrą, darbų trukmę ir numatomą gamybos mastą.

Kainų augimą perkelti galutiniam klientui ne visada pavyksta. Eksportuotojas konkuruoja su gamintojais kitose valstybėse, kurių energijos ar darbo sąnaudos gali skirtis. Jeigu rinkoje pirkėjai lengvai randa alternatyvų, bendrovei kartais tenka prisiimti dalį padidėjusių sąnaudų ir susitaikyti su mažesne pelno marža.

Europos Komisijos vertinime energijos kainų poveikis aptariamas platesniame makroekonominiame kontekste. Jis nėra individualus konkrečių gamyklų auditas, todėl teigti, kuri Lietuvos įmonė susiduria su didžiausia rizika, būtų nepagrįsta be jos finansinių duomenų. Patikima išvada priklausytų nuo energijos intensyvumo, sutarčių ir pardavimų rinkų.

Ilgalaikė konkurencija vis labiau siejama su efektyvumu. Gamintojams svarbu ne vien mažinti kilovatvalandės kainą, bet ir didinti produkcijos kiekį, pagaminamą sunaudojant tą patį energijos kiekį. Tokia strategija gali duoti naudą net ir tada, kai energijos rinkos laikinai stabilizuojasi, nes gerina įmonės atsparumą būsimiems kainų svyravimams.

Kur susidaro didžiausios sąnaudos

Chemijos, statybinių medžiagų ir kai kuriose maisto gamybos šakose energija yra svarbus savikainos elementas. Tačiau tikslią riziką galima nustatyti tik žinant konkrečios įmonės išlaidų struktūrą.

Didesnės sąnaudos ne visada iš karto virsta brangesnėmis prekėmis. Konkurencija, sudarytos sutartys ir klientų perkamoji galia gali apriboti galimybę perkelti visą augimą pirkėjams.

Kai kurioms įmonėms elektros sąnaudos yra nuolatinės, o kitoms jos priklauso nuo užsakymų skaičiaus ir darbo pamainų. Net toje pačioje pramonės šakoje skirtingi technologiniai procesai gali būti nevienodai jautrūs kainų šuoliams. Todėl sektorinės prognozės yra tik pradinė informacija, o tikrąjį poveikį parodo konkrečios bendrovės energijos vartojimo profilis.

Efektyvumo didinimas gali apimti ir nuosavą elektros gamybą, tačiau tokie projektai nėra universalūs. Gamyklos darbo grafikas, galimybė naudoti pagamintą energiją vietoje ir prijungimo prie tinklo sąlygos lemia ekonominę naudą. Platesnį sezoninio gamybos skirtumo kontekstą paaiškina saulės elektrinių žiemos gamybos analizė.

Ne visi gamintojai moka tą pačią kainą

Lietuvos gamintojams išlieka aktualios investicijos į efektyvesnius įrenginius ir elektros vartojimo lankstumą. Tai ilgalaikės galimybės, kurių poveikio nereikėtų painioti su trumpalaikiais rinkos kainų pokyčiais.

Elektros ar dujų kaina produkcijos savikainoje gali būti tiesioginė arba netiesioginė. Pavyzdžiui, kai brangsta transportas, sąnaudos kyla net įmonei, kuri pati naudoja nedaug energijos. Todėl vertinant konkurencingumą svarbu žiūrėti į visą tiekimo grandinę, o ne tik paskutinį gamybos etapą.

Vienas atsakas – ilgalaikės elektros pirkimo sutartys, kurios gali sumažinti kainų svyravimo riziką. Kitas – procesų modernizavimas ir energijos vartojimo valdymas. Tačiau abiem atvejais įmonės turi įvertinti investicijų kainą, pinigų srautus ir tai, kiek laiko užtruks, kol sutaupymai atsipirks.