Mokslininkai aptiko keistas „čiulbančias“ bangas – primenančias paukščių giesmes – tūkstančiais kilometrų nuo Žemės. Manoma, kad jos gali kelti rimtų problemų būsimiems kosminių skrydžių planams.
Bangos aptiktos 3 kart toliau, nei įprasta
Choro bangos – Žemės elektromagnetinio lauko sutrikimai, kurių skleidžiami signalai, paversti garsu, primena paukščių giesmes.
Šios bangos gali pagreitinti daleles iki greičio, kuris gali būti mirtinas kosminiams laivams ir astronautams. Jos pasireiškia kaip energijos pliūpsniai, trunkantys vos kelias dešimtąsias sekundės dalis ir sklindantys per Žemės magnetosferą.
Šios paslaptingos bangos buvo pastebėtos sklindančios iš Žemės ir kitų planetų dar nuo 1960-ųjų. Tačiau mokslininkai iki šiol manė, kad jos pasireiškia tik netoli mūsų planetos.
Nauja tyrėjų komanda iš JAV, Kinijos ir Švedijos aptiko choro bangas 165 000 kilometrų atstumu nuo Žemės. Tai yra maždaug tris kartus toliau, nei jos buvo fiksuotos anksčiau.
Populiariausia choro bangų teorija
Mokslininkai vis dar diskutuoja, kas sukelia choro bangas. Populiariausia teorija teigia, kad jos susidaro dėl vadinamojo plazmos nestabilumo efekto.
Išlenktuose dipoliuose, tokiuose kaip įprasti strypiniai magnetai ir planetų magnetiniai laukai, Saulės išspinduliuoti elektronai paprastai yra sulaikomi išilgai magnetinio lauko linijų. Įprastai dalelės išilgai šių linijų juda tvarkingai, spiraliniu būdu.
Tačiau kartais lauko sutrikimai trikdo šį judėjimą, sukeldami choro bangas. Šios bangos pradeda rezonuoti su elektronais ir pagreitina juos iki beveik mirtino šviesos greičio.
Remiantis šia teorija, dėl šių dipolių išlenktumo choro bangos gali keliauti nuo vieno poliaus iki kito, taip sukurdamos joms būdingą „čiulbėjimą“.
Tyrimo reikšmė
Tačiau naujame tyrime choro bangos buvo rastos palyginti plokščioje Žemės magnetosferos srityje. Tai reiškia, kad jas sukėlė dažnio pokyčiai visame magnetosferos lauke.
Norėdami geriau ištirti bangas ir tai, kas jas gali sukelti, tyrimo autoriai pasiūlė geriau stebėti iš Saulės sklindančius plazmos pliūpsnius ir jų sąveiką su Žemės magnetosfera.
Tai galėtų padėti rasti atsakymus, kurie gali būti labai svarbūs užtikrinant, kad būsimi palydovai, astronautai ir giliojo kosmoso misijos į Marsą ir už jo ribų nebūtų mirtinai paveikti greitųjų elektronų.
„Šis atradimas nepaneigia esamos teorijos, nes tikėtini magnetinio lauko gradientai vis dar gali egzistuoti“, – rašė tyrime nedalyvavęs Britų Antarkties tyrimų tarnybos kosminių orų skyriaus vadovas Richardas Horne’as.
Jis pabrėžė, kad naujas mokslininkų atradimas – netikėtas ir skatinantis toliau tirti bangas regionuose, kuriuose Žemės magnetinis laukas smarkiai nukrypsta nuo dipolių.
