Po dešimtmečius trukusių mokslinių tyrimų ir plėtros Jungtinių Valstijų kariuomenė dar kartą bando sukurti egzoskeletą, kuris padėtų kariams mūšio lauke nešioti sunkius krovinius.
Atlikti egzoskeleto kostiumų bandymai
Rugsėjo pabaigoje ir spalio pradžioje kariai, priskirti kariuomenės 1-78 lauko artilerijos bataliono mokomajam daliniui Fort Sill, Oklahomoje, neseniai baigė trijų dienų trukmės „koncepcijos įrodymo“ bandymus, kurių metu buvo įvertinti keli iš anksto paruošti „egzoskeleto kostiumai“.
Vertinimą prižiūrėjo tarnybos Kovinių pajėgumų vystymo vadavietė (DEVCOM) – organizacija, atsakinga už naujų kariams skirtų technologijų kūrimą.
Socialiniuose tinkluose paskelbtose oficialiose vertinimo nuotraukose matyti, kaip pažengusieji individualaus mokymo kursantai gabena artilerijos sviedinius į savaeigę haubicą M109 „Paladin“ ir M777, o jų maskuojamosios uniformos kontrastuoja su juodais egzoskeleto diržais.
Kariuomenė teigė, kad tai buvo lauko pratybų, kurių tikslas – „įvertinti žmogaus pajėgumų didinimo galimybes, pagerinti karių veiklą ir nustatyti, ar šie egzoskeletai atitinka mūsų kovotojų poreikius“, dalis.
Nors DEVCOM atstovai nenurodė, kokias komercines sistemas vertino kariai, vyriausybės pranešime teigiama, kad rugpjūtį kariuomenė paskelbė ketinanti sudaryti sutartį su egzoskeletų gamintoju „SUITX“, kad „naudotojams būtų suteikta galimybė susipažinti su pažangiomis karių aprūpinimo technologijomis“.
„Šis egzoskeletas pasitarnaus kaip labai svarbi priemonė vertinant galimą robotų pagalbos naudą didinant karių ištvermę, jėgą ir bendrą operacinį veiksmingumą.“ – teigiama pranešime.
Tačiau DEVCOM pareigūnai pabrėžė, kad, nepaisant neseniai atliktų bandymų, JAV kariuomenė dar net nenustatė, kaip iš tikrųjų panaudoti egzoskeletą su varikliu karinėje aplinkoje, nekalbant jau apie tai, kaip aprengti karius „Geležinio žmogaus“ (angl. „Iron Man“) kostiumu, kuriuo kariuomenė gyrėsi praeityje.
Iš tiesų oficialaus reikalavimų dokumento – oficialaus galimos programos techninių ir loginių prielaidų plano, skirto egzoskeletams pritaikyti ir pradėti naudoti, šiuo metu nėra, nepaisant to, kad pareigūnai dar 2020 m. teigė, kad Armijos ateities vadavietė, DEVCOM viršesnė organizacija, baigia parengti tokį dokumentą.
„Šiandien kariuomenė nėra nustačiusi, kokia yra pagrindinė „karinio egzoskeleto“ paskirtis,“ – sako DEVCOM atstovas spaudai Davidas Accetta.
Jau seniai ieškoma tokių technologijų taktinio pritaikymo galimybių
Tai, kad kariuomenė dar kartą bando sukurti karinį egzoskeletą, neturėtų stebinti. JAV kariuomenė jau dešimtmečius ieško tokių technologijų galimo taktinio pritaikymo galimybių.
Tai vyksta maždaug nuo to laiko, kai rašytojas Robertas Heinleinas 1959 m. savo karinės mokslinės fantastikos knygoje „Starship Troopers“ (liet. „Žvaigždėlaivio desantas“) pasauliui pristatė savo viziją apie „mobiliuosius pėstininkus“, skraidančius po ateities mūšio laukus apsirengus pažangiais robotiniais šarvais.
Heinleinas įsivaizdavo ateities karius, naudojančius mechanizuotus kovinius kostiumus, primenančius „didelę plieninę gorilą, apginkluotą didžiuliais ginklais“, o tariamas motorizuotų šarvų pranašumas buvo ne tik didesnis stiprumas ir patvarumas, bet ir tai, kad „kostiumo nereikia valdyti, jį tiesiog dėvite kaip drabužius, kaip odą“.
Jokios įmantrios valdymo sąsajos, jokio sudėtingo apmokymo: kareiviai tariamai galėtų įsisprausti į kostiumą ir būti pasirengę iš karto kovoti.
Šaltojo karo laikų JAV gynybos departamentas, turėdamas omenyje būsimus konfliktus atominio mūšio lauke, akivaizdžiai bent šiek tiek įkvėpimo sėmėsi iš „Žvaigždžių karių“ ar „Geležinio žmogaus“.
Praėjus metams po Heinleino romano pasirodymo, kariuomenė ėmėsi ieškoti „mechaninio kostiumo ar skeleto, kuris paprastą karį paverstų Supermenu“, rašoma 1960 m. tarnybos žurnalo „Army Research & Development“ numeryje.
Jame taip pat priduriama, kad būsimieji „servokareiviai“ gabentų amuniciją ir kitą sunkiąją įrangą, kuri „viršytų tuzino vyrų jėgas“.
„Servokareivis dėvės specialų kostiumą, kuris turės savo variklį, leidžiantį jam bėgti greičiau, sustoti greičiau ir kelti didesnius krovinius nei paprastiems mirtingiesiems.
Be to, jis bus atsparus mikrobų karui, nuodingoms dujoms ir branduolinių sprogimų karščiui bei radiacijai.“ – 1961 m. buvo rašoma žurnale „Armor“.
Vėlesniais dešimtmečiais Pentagonas kelis kartus bandė sukurti „servokareivį“. Šeštajame dešimtmetyje Kornelio universiteto inžinieriaus Neilo Mizeno „Žmogaus stiprintuvas“, finansuojamas Karinio jūrų laivyno tyrimų biuro dotacijos lėšomis, pasiūlė tarnybos nariams robotų komponentų rinkinį.
Kaip 1965 m. buvo rašoma „Popular Science“ žurnale, jis turėjo būti skirtas „padėti jūreiviams valdyti torpedas, bombas ir mašinas ankštose laivų ir povandeninių laivų patalpose“.
Dešimtmečio pabaigoje „General Electric“ pristatė „Hardiman“ egzoskeletą, sukurtą vykdant dvigubą kariuomenės ir karinių jūrų pajėgų projektą.
Tuo tarpu aštuntajame dešimtmetyje Los Alamoso nacionalinės laboratorijos Pažangiųjų ginklų technologijų grupės inžinierius Džefris Mūras pasiūlė Pentagonui futuristinę egzoskeleto viziją – „Pitmano“ kovinį kostiumą, kuris buvo pernelyg pažangus, kad liko tik koncepcija be jokio prototipo.
Kiekvieną dešimtmetį Pentagonas, atrodo, pradeda ir greitai nutraukia egzoskeleto projektą, taip ir nesukūręs įgyvendinamo prototipo.
Pirmasis bandymas buvo atliktas praėjusiame dešimtmetyje
Nors 2000-ųjų pradžioje Gynybos pažangiųjų mokslinių tyrimų agentūra (Darpa) prižiūrėjo laipsnišką JAV karinių egzoskeletų mokslinių tyrimų pažangą, naujausias suderintas bandymas sukurti šarvuotą kostiumą buvo atliktas praėjusiame dešimtmetyje.
Taip patskaitykite
Tuomet JAV specialiųjų operacijų vadavietė sukūrė taktinį šturmo lengvąjį operatoriaus kostiumą (TALOS).
Įkvėpti karinio jūrų laivyno SEAL pajėgų žūties per įkaitų gelbėjimo operaciją Afganistane, TALOS siekė aprengti elitines JAV specialiųjų operacijų pajėgas papildomais balistinių šarvų, jutiklių ir egzoskeleto sluoksniais, kad padidintų jų išgyvenimo tikimybę ir situacijos vertinimą iki beveik antžmogiško lygio.
Tačiau nors TALOS programoje buvo panaudotos kelios naujos technologijos (tarp jų ir apatinės kūno dalies egzoskeletas), 2019 m., vos po penkerių mokslinių tyrimų ir plėtros metų, ši programa buvo nutraukta.
Tai įvyko dėl „sudėtingos įvairių elementų posistemių tarpusavio priklausomybės“, kuri nesugebėjo susilieti į vieningą ir intuityvų kostiumą, kurį operatoriai galėtų „tiesiog dėvėti“, kaip Heinleinas įsivaizdavo prieš kelis dešimtmečius.
Bijodamas technologinio sudėtingumo, reikalingo kuriant mechanizuotus šarvus pėstininkų kariams, Pentagonas didžiąją pastarųjų dviejų dešimtmečių dalį mažino savo egzoskeleto užmojus, kad jis geriau atitiktų pradines „servokareivio“ pareigas: gabenti amuniciją ir kitą sunkiąją įrangą.
Nauja Robotikos ir autonominių sistemų strategija pasirodė 2017 m.
2017 m. kovo mėn. buvo paskelbta nauja kariuomenės Robotikos ir autonominių sistemų strategija (angl. Robotics and Autonomous Systems strategy).
Joje buvo teigiama, kad artimiausiu metu, Pentagonui pradėjus pereiti nuo kovos su sukilėliais operacijų Artimuosiuose Rytuose prie „didžiosios galios konkurencijos“ su technologiškai pažengusiais „artimaisiais“ priešininkais, tokiais kaip Rusija ir Kinija, tarnyba pirmiausia vykdys egzoskeleto tyrimus, kad „ateityje sumažintų kario apkrovą“.
Kitų metų spalį laiške aukštiems pareigūnams, kuriame išdėstė pagrindinius kariuomenės modernizavimo prioritetus ateinantiems dešimtmečiams, generolas Markas Milley pareiškė, kad tarnyba ilgainiui pradės naudoti „egzoskeletus, nešančius apkrovą“.
Kiek vėliau M. Milley nurodė DEVCON atlikti „išsamią inžinerinę esamų ir naujų egzoskeletų produktų analizę“ dėl jų galimo karinio pritaikymo.
Atrodo, kad dėl šio naujo postūmio pastaraisiais metais buvo atlikta keletas naujų eksperimentų su egzoskeleto technologija.
2018 m. „Lockheed Martin“ buvo sudaryta 6,9 mln. JAV dolerių sutartis „patobulinti“ savo egzoskeletą „ONYX“, skirtą būsimoms kariuomenės demonstracijoms. Tačiau vėliau ši iniciatyva buvo nutraukta dėl „daugybės techninių problemų“ ir nepakankamo finansavimo).
Panašiai tarnyba bent jau pastaruosius kelerius metus bandė „Dephy ExoBoot“. 2022 m. rugpjūtį kariuomenė pristatė (be variklio) egzoskeletą, pavadintą „SABER“ („Soldier Assistive Bionic Exosuit for Resupply“), skirtą sumažinti apatinės nugaros dalies skausmus ir fizinį krūvį tarnaujantiems kariams.
2023 m. atlikto tyrimo duomenimis, 90 proc. karių, naudojusių egzoskeletą per lauko artilerijos pratybas, teigė, kad jiems pavestas užduotis atlikti sekėsi geriau.
Sausumos kariuomenė nėra vienintelė, tirianti egzoskeletus. Vėliau, 2022 m., oro pajėgos paskelbė, kad tarnyba bando savo pneumatinį egzoskeletą, kurį sukūrė „ROAM Robotics“, kad padėtų opakrauti krovininius orlaivius, tokius kaip „C-17 Globemaster III“.
Pentagonas vis dar neatsisakė savo vizijos
Fort Sill egzoskeleto bandymas – tai ne tik naujausia septynis dešimtmečius trunkančio siekio sujungti žmogų ir mašiną dalis, bet ir atsargus tarnybos požiūris į šią technologiją.
Nors JAV kariuomenė jau seniai siekia sukurti vadinamųjų „servokareivių“ armiją, kuri ateityje dominuos mūšio lauke, atrodo, kad dabartiniai egzoskeleto tyrimai yra sutelkti į kuklesnius ir potencialiai pasiekiamus taikymus, pavyzdžiui, logistiką ir aprūpinimą, o ne į kovinius veiksmus.
Lėtai, bet užtikrintai Pentagonas kruopščiai tiria, ar robotų pagalba padės tarnybos nariams ilgiau nešti daugiau ir ilgesnį laiką.
Tačiau atrodo, kad Pentagonas dar neatsisakė savo svajonės sukurti šarvuotą kovinį kostiumą, kurio pagrindą sudarytų egzoskeletas su varikliu.
2017 m. kariuomenės RAS strategijoje, nepaisant to, kad joje akcentuojamas karių apkrovos mažinimas, taip pat keliamas ilgalaikis tikslas sukurti „kario kostiumą“ su „integruotais ekranais, kuriuose būtų kaupiamas bendras operacinis vaizdas, atnaujinama žvalgybos informacija ir integruojamos netiesioginio ir tiesioginio šaudymo ginklų sistemos“.
Visos minėtos galimybės nesiskiria nuo tų, kurios įsivaizduojamos, kai kalbama apie „Žvaigždėlaivio desanto“ ar „Geležinio žmogaus“ kostiumu apsirengusį žmogų ir yra tiriamos TALOS.
Prieš kelerius metus ne vienas JAV kariuomenės pareigūnas vis dar kalbėjo apie tokį kostiumą kaip apie ilgalaikes pastangas, kurios galėtų tapti realybe 2040-aisiais.
Tačiau šiandien atrodo, kad ši idėja yra užmigdyta ar net visiškai mirusi.
Paklausti apie „kario kostiumo“ pastangas, DEVCOM pareigūnai apibūdino visą koncepciją kaip „vieno asmens profesinę viziją“ ir „nelaikytiną (net ir tuo metu) oficialia kariuomenės pozicija“, nepaisant to, kad ji aiškiai paminėta 2017 m. RAS dokumente.
Jie teigė, kad „kario kostiumas“ kaip toks niekada neegzistavo ir jis niekada nebuvo laikomas „kario kostiumu“ – bent jau ne kariuomenėje – o koncepcijos įrodymu, reiškiančiu: „Ar kažkas panašaus padėtų valdyti apkrovą judant?“
Atstovai taip pat pridūrė, kad techninių, integracijos, dizaino, galios, ergonominių ir kitų klausimų buvo nemažai. Jų teigimu, projektas nėra nutrauktas, jis tiesiog neaktyvus, ir jei jis kada nors taptų aktyvus, labai abejojama, ar jis būtų vadinamas „kario kostiumu“.
